„GilusKaunas“, šio projekto autorių, arba jo reklaminio lankstuko, žodžiais tariant, yra „alternatyvus išmanusis maršrutas mobiliesiems telefonams, padedantis pažinti vieną europietiškiausių miesto erdvių – Vlado Putvinskio gatvę“. Šio sumanymo tikslas, mano galva, yra leisti programėlės vartotojui pajusti (ar veikiau nujausti) Kauno, kaip istorinės bei kultūrinės talpos, tūrį – tai sufleruoja ir projekto pavadinimas.
„Tragiškų raštų“ autorius Venediktas Jerofejevas savo užrašų knygelėje yra pažymėjęs: „Aš, kaip stiklinė, trapus ir plonasienis. Kaip ir ji, aš daugiabriaunis.“ Manau, šią frazę galima būtų pritaikyti ir įvairių kultūros flangų uoliai formuojamam Kauno identitetui. Vien praėjusį šimtmetį Lietuva, Kaunas taip dramatiškai kilo ir leidosi istoriniais „linksmaisiais kalneliais“, jog kiekviena pakalnė miestui reiškė naujo, gremėzdiško ideologinio naratyvo dominavimą prieš tai vyravusio atžvilgiu. Vienoms epochoms mainant kitas, per Kauno prizmę lūžo įvairių įvaizdžių – trokštamų ar primestų – šviesa. Taigi dabartinio Kauno identitetas yra daugiabriaunis, šiek tiek trapus, bet vis skaidrėjantis – prie to prisideda ir „GilusKaunas“.
Ši mobilioji programėlė, susieta su palydovinio navigavimo sistema GPS, kviečia į 57 minučių žygį viena įdomiausių, originaliausių ir svarbiausių Kauno žemėlapio tiesių – V. Putvinskio (seniau – Kalnų) gatve. Maršruto autoriai šios gatvės istoriją gliaudo į gido pasakojimą įpindami profesionaliai įgarsintų, autentiškų įvairių šios gatvės gyventojų ir lankytojų atsiminimų. Įžvalgiai parinktos istorijos, kaip ir pati gatvė, siūlo klajūnui su ausinėmis tikrą faktų lobyną – juk V. Putvinskio gatvė tai, visų pirma, akademikų, profesorių, užsienio ambasadų ir muziejų gatvė (tai liudija ir solidus kiekis čionykščių memorialinių lentų). Čia buvo įsikūrusi Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada, Prancūzijos ambasada, Vengrijos garbės konsulatas, ruošta ištaiginga popiežiaus nuncijaus vila (dabar Kauno menininkų namai), čia kone kiekviename pastate, vietinių gyventojų teigimu, gyveno bent po vieną profesorių ar akademiką, čia iškilo pirmasis Baltijos šalyse nacionalinis dailės muziejus (M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ir, kad jį kur velniai, populiarusis Velnių muziejus, čia jau 85-us metus skaičiuoja vienas seniausių keltuvų Europoje – Žaliakalnio funikulierius, čia Prano Mažylio gimdymo namuose prasidėjo daugybės kauniečių gyvenimai. Prie šių „paradinių“ faktų puikiai pritampa prisiminimai apie dramblio formos medį, kurį kažkas panaudojo malkoms, apie kūriką Kondrašką, kuris gražuolį bankininkų pastatą pritaikė savo kiaulių poreikiams, ar tame pačiame name įrengtą baleto salę, kurioje susipažino vienos kaunietės seneliai. Pasakojimo bangavimas – tai mandagaus gido, tai šnekamąja kalba emocionaliai porinančių gatvės personažų – puikiai išlaiko keliautojo smalsumą per visą turą. Gatvės gyventojų pasakojimų fragmentiškumas ir atvirumas daro netikėtą įspūdį – lyg girdėtum savo paties prisiminimus. Tai svetima nostalgija, tačiau niekada nepatirti „seni geri laikai“ klausytoją nuteikia ilgesingai.
Gatvės istorijai taip pat reikšmingas maištaujančiųjų įvairiomis formomis prieš įvairias valdžias paminėjimas. Tiesą sakant, manau, kad kiekvienas klausytojas, kuris ankstyvaisiais gyvenimo metais yra slėpęs nors alaus butelį rankovėje nuo aplink slampinėjančių pareigūnų, patirs sąmokslininko džiaugsmą girdėdamas praeities maištininkus ir avantiūristus bylojant apie saugumiečių vazeles, „bobulkas“, alaus rūšis, „Kibirą“, „Laivelį“, lašinius, parištus po kaklu, ir t. t.
Keliaudama šiuo maršrutu, stropiai žiūrinėjau telefono ekraną, iš programėlės vis tikėdamasi kokių nors netikėtumų ar informacinių papildų, tačiau su šviečiančiu ekrano stačiakampiu aršiai konkuravo tiek šaltis, tiek pats pasakojimo objektas – V. Putvinskio gatvė. Man labai pasisekė – maršrutą išbandžiau vėlyvą vakarą, aplink tvyrant rūkui, kuomet apsilaupęs Kalnų gatvės modernizmas įgyja laiko mašinos bruožų. Visa tuščia gatvė – karališkas vizualinis turtas – priklauso vienam interesantui – man (jei neskaičiuosime šunų vedžiotojų). Ši ėjikui individualistui nuskilusi prabanga ir girdimos per ausines istorijos masina alkanu žvilgsniu spoksoti į pačią gatvę, o telefoną laikanti sužvarbusi ranka vis dėlto nevalingai slenka kišenės link.
Galų gale „GilausKauno“ programėlė reikalinga Kaunui ir kauniečiams. Pasitelkus vienos gatvės gyvenimą, senjoro, panko ar Ryčio Zemkausko balsu mums įtaigiai išdėliojama istorinė Kauno mozaika. Dėl projekto maždaug trečdaliu pagausėja įdomių faktų atsargų, o gilūs Kauno vandenys po truputį, iš lėto skaidrėja.
Sumanymas – Daiva Citvarienė
Scenarijus – Rytis Zemkauskas
Programavimas – Egidijus Vaškevičius, Mantas Vaškevičius
Įgarsinimas – UAB „Aktida“
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. sausio nr., rubrikoje „Į temą“
Programėlę parsisiųskite iš Google Play
Teksto autorė Julija Račiūnaitė
