Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo apie gyvąją dangaus duoną, kuria bus jo kūnas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Žmonės, klausydamiesi šių žodžių, buvo sumišę ir, kaip pažymi evangelistas Jonas, daugelis net pasitraukė nuo Jėzaus; jie kalbėjo: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Kiti žmonės tikriausiai šiuos Jėzaus žodžius suprato kaip palyginimą, kuriuos savo kalbose Jėzus dažnai vartodavo.
Švęsdami Devintines – Dievo Kūno ir Kraujo šventę, mes prisimename Vakarienę prieš Jėzaus kančią. Mato evangelijoje pasakojama: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 26–28). Įsteigęs Eucharistiją, Jėzus paliepė savo mokiniams tai daryti jo atminimui.
Bažnyčia, švęsdama Mišias, vykdo Jėzaus paliepimą tai daryti jo atminimui. Mišių liturgijoje meldžiamasi, skaitomas Šventasis Raštas, o pats svarbiausias momentas yra duonos ir vyno perkeitimas į Jėzaus Kūną ir Kraują. Eucharistinė duona yra pati brangiausia Dievo dovana mums, žemės keleiviams. Ja maitindamiesi, mes semiamės jėgų eiti nelengvais šios žemės keliais į galutinį susivienijimą su Dievu danguje.
Eucharistijos veikimą ypač jaučiame, kai tenka išgyventi kančią ar kitokį sunkumą. Menu metus, kai teko būti nelaisvėje. Anuomet niekas negalėjo padėti, tik vienas Viešpats. Slapta aukodavau Mišias KGB kalėjime, vėliau lageryje; Viešpaties artumas, kurį išgyvendavau Mišių metu, davė jėgų pakelti visus ano meto išbandymus.
Kad išmoktume gerai vertinti Eucharistiją, labai svarbus Mišias švenčiančio kunigo pavyzdys. Menu vaikystės metais patirtą labai gražų vieno kunigo pavyzdį. Mano parapijoje nuo enkavedistų slapstėsi saleziečių vienuolijos vadovas kunigas Antanas Skeltys. Mažame kambarėlyje aukodavo Mišias, o aš retkarčiais patarnaudavau. Man gilų įspūdį padarė didelė pagarba, su kuria šis kunigas aukodavo Mišias. Jis mane paragino, kad, dalyvaudamas Mišiose, visuomet priimčiau Eucharistiją. Kunigo pavyzdys ir laiku pasakyti žodžiai apie Eucharistiją nulėmė vėlesnį mano apsisprendimą siekti kunigystės.
Dievo Kūno ir Kraujo šventė yra proga pasitikrinti, kokia vieta Eucharistijai tenka kiekvieno iš mūsų gyvenime. Pirmiausia turime atsakyti į klausimą: kiek mes vertiname Mišių auką?
Jeigu sekmadieniais ir per šventes dalyvaujame parapijos bažnyčioje švenčiamose Mišiose, tai reiškia, kad Eucharistiją vertiname. Tačiau jei Mišių šventimas mums yra tik sunki pareiga, tuomet labai abejotina, kiek iš šio šventimo patirsime naudos. Didelės pagarbos nusipelno tie tikintieji, kurie dalyvauja Mišiose ir neįsakytu metu.
Kitas būdas šalia Mišių pagerbti Eucharistiją yra jos adoravimas, kurį galima atlikti bet kurioje bažnyčioje, kur tabernakulyje yra saugoma Eucharistinė Duona. Kai praeiname pro bažnyčią, patariama nors trumpam užsukti ir pasveikinti Viešpatį. Jei bažnyčia uždaryta, tuomet galime bent mintimis aplankyti Eucharistinį Jėzų ir, kaip apaštalas Petras, pasakyti: „Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu!“
Devintinėse pasitikrinkime savo santykį su Eucharistija, ir, jei reikia, jį atnaujinkime.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
