Dievo žodis kviečia pamąstyti apie Jėzaus Kristaus sekimą. Mūsų santykis su Jėzumi gali būti trejopas: jo gali visiškai nebūti, jei Jėzaus netikima; jis gali būti labai silpnas, jei nevengiama nuodėmių, ir gali būti labai geras, kai gyvenama pašvenčiamoje malonėje ir mintimis dažnai vienijamasi su pačiu brangiausiu Asmeniu. Pasvarstykime kiekvieną iš šių atvejų.
Žmogų mylintis Dievas yra apdovanojęs mus laisve. Jis neverčia, kad būtume geri jo draugai. Jis tik kviečia. Laisvas žmogus šiame pasaulyje gali gyventi taip, tarsi Dievo visiškai nebūtų. Šitaip gyventi žmones skatina dabartinė sekuliari kultūra, kuriai Dievas labai tolimas ir kuriai rūpi tik duona ir žaidimai. Patogiausia gyventi, kaip visi. Tai plaukimas pasroviui, nemąstant apie savo amžinąjį likimą.
Tačiau net tikint į Dievą santykis su Jėzumi gali būti labai silpnas, jei žmogaus gyvenime būna daug nuodėmių, ypač didelių. Apaštalas Jonas šitai labai tiksliai apibūdina: „Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 15–16).
Sekti paskui Jėzų bus labai sunku, jeigu pataikausime savo kūniškumui. Kūno geismas yra labai stiprus, skatina mus ieškoti bet kokio kūniško, ypač seksualinio, malonumo. Jei žmogus nėra apvaldęs šio geismo, jam bus sunku ištikimai sekti Jėzų.
Akių geismas yra antroji svarbi priežastis, kliudanti sekti Jėzų. Žmoguje yra stiprus noras turėti kuo daugiau turto, nes jo turėjimas užtikrina saugų gyvenimą šioje žemėje. Tačiau šis geismas dažnai būna toks stiprus, kad turtas tampa vos ne stabu, kuriam vergiškai tarnaujama ir bandoma jo įsigyti ne tik darbu, bet ir nesąžiningu būdu.
Puikybė yra trečioji svarbi priežastis, kliudanti būti ištikimais Jėzaus draugais. Didelė bėda, kai puikybė lemia žmogaus sprendimus, kai labiausiai pradeda rūpėti ne Dievui patikti, bet vaikytis žmonių nuomonės. Puikybė pražudė net dalį angelų, kurie panoro būti kaip Dievas. Vaikydamiesi žmonių įvertinimo, galime skaudžiai klysti ir vaidinti geresnius, nei iš tikrųjų esame.
Jėzus, skelbdamas Evangeliją, kvietė žmones sekti paskui Jį, ir nurodė, ko labiausiai reikia: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Kiekvieną iš mūsų aplanko įvairiausi kryžiai ir kryželiai. Tai ligos, nepasisekimai darbe ir gyvenime, nedraugiški žmonės ir daug kitų kryželių. Mes esame linkę nuo jų bėgti. Jėzus nekvietė ieškoti kryžių, bet mokė sutinkamus kryžius priimti ir kantriai juos nešti. Kantrus kryžiaus nešimas yra užtikrintas kelias būti gerais Jėzaus draugais. Mūsų palaimintajam Teofiliui Matulioniui gyvenimas nepašykštėjo daug kryžių, – net penkiolika metų praleido nelaisvėje, – bet jis kantrai nešė sovietinių lagerių bei tremties kryžius ir tokiu būdu tapo geriausiu Jėzaus draugu.
Apaštalas Paulius mums paliko ne tik daug laiškų, kuriuose moko, kaip reikia eiti Jėzaus pėdomis, bet, svarbiausia, paliko pavyzdį, kaip reikia ištvermingai pakelti sutinkamus gyvenimo kryžius.
Melsdamiesi pasvarstykime, kaip mums sekasi eiti Kristaus pėdomis. Pasvarstykime, ką dar galėtume padaryti, kad mūsų ištikimybė Dievui būtų dar brandesnė.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
