Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje dabartinis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius Karolis Petkevičius kaltinamas sukčiavimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi bei dokumentų suklastojimu ir disponavimu jais. Byla perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams.
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2019–2023 metais, eidamas Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos nario pareigas, K. Petkevičius galimai suklastojo 27 tarybos nario veiklos išlaidų ataskaitas. Jose pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamai tarybos nario veiklai vykdyti patirtas degalų įsigijimo išlaidas. Tokiu būdu, įtariama, kad jis apgaule savo naudai įgijo apie 2 tūkst. 93 eurus savivaldybės lėšų. Jis taip pat kaltinamas piktnaudžiavimu teise gauti išmokas su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms padengti, siekiant turtinės naudos. Taipogi šiais veiksmais padaryta ir didelė neturtinė žala – pakirstas pasitikėjimas institucija ir sumenkintas jos autoritetas.
Ši byla glaudžiai siejasi su kito Liberalų sąjūdžio politiko – Kaišiadorių rajono mero Šarūno Čėsnos – „čekiukų“ byla. Pastarasis jau nuteistas, tačiau nuosprendis dar neįsiteisėjo dėl apeliacijos. K. Petkevičius buvo apklaustas mero byloje ir teigė, kad kartais vežiodavo Š. Čėsną po rajoną, o kurą apmokėdavo pats arba meras jam grąžindavo pinigus grynaisiais.
Kai kartelė ne keliama, o nuleidžiama
Valdininkams, idealiu ir beveik utopiniu vertinimu, turėtų galioti daug griežtesnis etinis elgesio kodeksas. Valdinkas, ypač einantis atsakingas savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, privalėtų kilstelėti etikos ir atsakomybės kartelę aukščiau už eilinį valstybės pilietį.
Deja, K. Petkevičiaus atveju, kaišiadoriečiai atkreipė dėmesį į visiškai priešingą vaizdą – pasak su mūsų redakcija bendravusių žmonių, kilo ir moralinių klausimų, nes politikas, žmonių supratimu, demonstravo nepriimtiną požiūrį į viešuosius resursus bei pasitikėjimą.
Vietos gyventojai prisimena, kad būdamas savivaldybės tarybos nariu K. Petkevičius nepasižymėjo iniciatyvomis. Posėdžiuose jis buvo tylus, nereplikuodavo, nekeldavo diskusijų ir nesistengė aktyviai ginti gyventojų interesų. Tai matyti peržvelgus posėdžių įrašus. Tokia „tyli“ pozicija dabar itin kontrastuoja su įtarimais dėl sistemingo dokumentų klastojimo ir lėšų įsisavinimo.
O pikantikumo suteikia ir gyventojų pasakojimai. Anot jų, K. Petkevičius pats ar pasitelkdamas bičiulius nesibodėdavo pravažiuodamas pro degalines rinkti kuro čekių. Jei šie liudijimai pasitvirtintų, tai rodytų ne atsitiktinę politiko klaidą, o sąmoningą, nusikalstamą požiūrį į svetimą turtą kaip į lengvą grobį. Toks elgesys – ne tik teisinis, bet ir gilus etinis nusižengimas. Jis griauna pasitikėjimą valdžia iš pačių apačių.
Ne mažiau stebina ir greitas praturtėjimas. Tapęs administracijos direktoriumi, K. Petkevičius apsigyveno prabangiame name, kuris anksčiau priklausė vietiniam verslininkui-milijonieriui. Galbūt prokurorai susidonės greita evoliucija nuo paptrasto buto iki prabangių namų. Vietos žmonės atvirai stebisi tokia staigia gyvenimo kokybės kaita.
Nors pats savaime namas nėra įrodymas, kontekstas – įtarimai dėl neteisėto lėšų įgijimo, tylus tarybos nario periodas ir gandai apie čekių rinkimą – sukuria komplikuotą moralinį paveikslą. Kai žmogus, kuris turėtų tarnauti bendruomenei, staiga gyvena akivaizdžiai geriau už daugelį savo rinkėjų, o tuo pačiu metu teisėsauga tiria jo veiklą dėl galimo pinigų pasisavinimo, kyla natūralūs klausimai apie vertybių sistemą.
Kas lieka po tokių istorijų?
„Čekiukų“ bylos Lietuvoje jau tapo savotišku politinės kultūros veidrodžiu. Jos atskleidžia ne tik konkrečių individų silpnybes, bet ir platesnę problemą – kai dalis politikų valstybės pinigus laiko vos ne nuosavais, o atsakomybę – formalumu.
Teismas dar tik pradės nagrinėti bylos faktus. Iki galutinio nuosprendžio K. Petkevičius bus laikomas nekaltu. Tačiau moralinis vertinimas, yra jau dabar: vietoj to, kad keltų kartelę, šis valdininkas savo elgesiu (jei kaltinimai pasitvirtins) demonstravo visiškai nepriimtiną standartą. O pasitikėjimas, kartą prarastas, grįžta labai sunkiai. Gyventojai turi teisę reikalauti ne tik teisinių, bet ir moralinių atsakymų. Ir ne tik iš teismo, bet ir pačių politikų.
