Šių metų rugpjūčio 22 dieną Vilniuje įvykusi demonstracija prieš rasizmą ir už migraciją atvėrė daug klausimų. Kas tie žmonės, rengiantys tokias demonstracijas, ko jie siekia ir kur šie siekiai veda?
Marius Kundrotas, politologas
Iš pažiūros, kalbama apie atvirumą, toleranciją, taiką. Bet ar tikrai taika, meilė, santarvė yra šių žmonių tikslas? Nieko panašaus. Jie kviečia karui. Jų šūkis – kovok už klasę, ne už rasę. Ilgus dešimtmečius vaidinę liberalus kairieji radikalai, pajutę saugumą, ligtol išstūmę iš viešųjų erdvių nuoseklius dešiniuosius, nusimeta kaukes ir atvirai kviečia klasių kovai, kaip juos mokė Karlas Marksas (Karl Marx) ir Vladimiras Leninas.
Ši demonstracija nėra demonstracija prieš karą ir už taiką. Ji tik siūlo tariamą karą keisti tikru. Vargu, ar tautininkai, prieš kuriuos nukreipta ši demonstracija, pasisakytų už rasių kovą, kurią kurstė Adolfas Hitleris. Baltosios rasės veržimasis į kitų rasių teritorijas, pastarąsias rases pavergiant ar naikinant, yra gūdi praeitis. Pastaruosius kelis dešimtmečius vyksta priešingi procesai. Braunamasi būtent į europiečių erdves.
Ar savų namų gynimas yra rasizmas? O gal baltoji rasė yra vienintelė, kuri nėra verta išlikti? Juodiems žmonėms leidžiama didžiuotis, kad jie – juodi. Tas pats leidžiama geltoniems žmonėms. O baltiesiems – draudžiama? Dievas sukūrė pasaulį įvairų. Tikras tautininkas yra žmogus, kuris džiaugiasi pasaulio įvairove, saugo ją ir siekia perduoti ateities kartoms. Idant įvairovė išliktų, kiekviena tauta turi išlikti teritoriška.
Komunizmo ideologija siekia sulydyti tautas bei rases į vieną globalią visuomenę. Joje visi vieni kitus mylės ir viskuo dalinsis. Pagal šią ideologiją gyvenome kelis dešimtmečius. Ši ideologija mums pažįstama labiau nei daugeliui vakarų europiečių. Vyresnioji mūsų karta jai turi imunitetą. Jaunimui sunkiau. Interneto amžiuje lengva pasiduoti svetimoms patirtims, ignoruojant savąją. Tai galioja ir kairei, ir dešinei.
Komunizmo stovykla kelis kartus skilo. Pirmiausiai skilo Josifo Stalino ir Levo Trockio stovyklos. Žlugus Sovietų Sąjungai stalinizmas atsitraukė, kol buvo integruotas į eklektišką Vladimiro Putino sistemą. Trockizmas atgimė per Djordį Lukačą (György Lukács), Antonijų Gramšį (Antonio Gramsci), Herbertą Markuzę (Herbert Marcuse). Nuo stalinizmo vėliau atskilo maoizmas, o nuo jo – čiučchė.
Reformuotas trockizmas išlaikė autentišką marksizmo liniją – kosmopolitizmą, kurio atsisakė stalinizmas ir maoizmas, priėmę ir prikėlę tam tikrus patriotizmo elementus, kiek juos buvo galima panaudoti. J. Stalinas ir Mao Dzedongas kūrė komunizmą teritoriškose imperijose. Trockistai svajoja apie pasaulinę revoliuciją. „Visų šalių proletarai – vienykitės!“ „Kas buvo nieks, tas bus viskuo!“ „Pasaulį seną išardysim!“
Tradicinis proletariatas Europoje vis labiau gręžiasi į dešinę. Prakutęs, o kai kur – net geriau gyvendamas nei tradicinė buržuazija, šis socialinis sluoksnis kovoja ne tiek su darbdaviais, kiek su konkurentais darbo rinkoje, atvykstančiais iš kitų šalių ir nešančiais kitą kultūrinį kodą. Marksistams teko skubiai ieškotis kitų engiamųjų, kuriais galėtų pasinaudoti savo revoliucijai – gėjų, lesbiečių, transseksualų ir ypač – migrantų.
Naujieji marksistai, suvokdami savo odioziškumą, ypač – po Sovietų Sąjungos griūties, sėkmingai integravosi į liberalų stovyklą. Per tokius veikėjus kaip Bernis Sandersas (Bernie Sanders) ir Džastinas Trudo (Justin Trudeau), kurie liberalizmą grindžia didžiausiu jo antagonistu – visa kontroliuojančia valstybe.
Liberalizmas buvo gana stipri politinė teorija, kol jis buvo kuriamas esant opozicijoje. Deja, senieji liberalai mažai temąstė, kaip turėtų atrodyti visuomenė, valdoma pačių liberalų. Absoliučią laisvę visiems pakeitė diktatūra tiems, kurie nėra liberalai. Kurie laisvę, pareigą, tapatybę suvokia kitaip nei liberalai.
Prasiveržę į valdžią liberalai palaipsniui tapo socialistais, o galiausiai – ir komunistais. Jie mielai priėmė trockistinę marksizmo versiją ir jos šalininkus į savo stovyklą. Kol galiausiai komunistai perėmė liberalų stovyklą. O laimėjus ideologinę kovą, išstūmus iš viešumos tikruosius konservatorius ir tautininkus, jau galima atiduoti liberalias kaukes į muziejų, atvirai prabylant apie klasių kovą, kad ir ką dabar klasė reikštų.
Šiuolaikiniai kairieji vaizduoja autentišką dešinę kaip priespaudos ir smurto šaltinį. O kaip yra išties? 1999 m. kairieji radikalai žiauriai nužudė jaunųjų tautininkų ideologą Saulių Čepėną. Už grupę žudikų atsakomybė teko vienam asmeniui, vėliau jaukiai įsitaisiusiam socialdemokratų aplinkoje. 2011 m. grupė kairiųjų radikalų sumušė dešiniųjų pažiūrų mokslininką Tadą Kavolį. Šių metų akcija taip pat baigėsi smurtu.
Tai beveik ir viskas, ką reikia žinoti apie komunistų toleranciją. Pasak H. Markuzės, tikroji tolerancija – toleruoti visa, kas ateina iš kairės, ir diskriminuoti visa, kas ateina iš dešinės. O jei reikia savo pažiūroms atstovauti smurtu, marksistams čia nėra jokios problemos. Priešingai, tautininkai kviečia santarvei. Kur kiekviena tauta gyvena savo žemėje, čia kuria savo valstybę ir gerbia kitų tautų teisę į valstybingumą.
Nacionalizmas sužlugdė Sovietų Sąjungą. Štai ir visos K. Markso svajonės apie globalią visuomenę. Apie laisves ir lygybes galima prisiminti tik tiek, kad komunizmas tikrovėje sukūrė beprecedentę vergovę ir hierarchinę struktūrą. Bet padaiguotas jaunimas įsivaizduoja, kad sukurs geresnį komunizmą. Ar leisime?
