Šis tekstas skirtas rašytojai Nemirai Čyvienei – poetei, prozininkei ir publicistinių tekstų autorei.
Almantas Karčiauskas
Užkliuvo, gera prasme, viena rašto asmenybė. Taip jau yra, kad esu raštiją mėgstantis padaras. Apie rašytoją galima kalbėti sausa bibliografijos kalba: vardyti knygas, leidimo metus, puslapių skaičių ir ISBN. Bet taip neįdomu. Apie žmogų, kuris rašo, vien to neužtenka. Tikrasis autorės portretas susikuria tada, kai atsiverčia jos tekstai – kai pasirodo tai, kas jai rūpi, dėl ko skauda, kuo ji džiaugiasi, ką prisimena ir su kuo galbūt net ginčijasi.
Nemiros Čyvienės kūryboje labai arti viena kitos gyvena dvi jos pusės: jautri, į save žvelgianti poetė ir tiesiai, kartais kandžiai bei su humoru kalbanti stebėtoja. Skeptikė, kurios neperkalbėsi.
Tai kūryba apie žmogų. Apie jo atmintį, meilę, kaltę, ilgesį, vienatvę, kalbą, pareigą ir bandymą suprasti save.
Kūrybinis kelias
Nemira Čyvienė savo tekstus skelbia seniai. Viešai internete pasirodą eilėraščiai datuojami bent nuo 2017–2018 metų, o jos kūryba apima ne tik poeziją, bet ir prozą bei publicistiką.
Jos knygos buvo leidžiamos nedideliais tiražais, todėl ši kūryba turi savotišką intymumo bruožą: knyga čia nėra masinės leidybos produktas, skirtas tūkstančiams skaitytojų. Tai labiau asmeninis kūrybinis liudijimas – paliktas tiems, kuriems rūpi žodis ir žmogus.
Knygos
„Intencijos“
2020 m.
Eilėraščiai.
Kaunas: Termorenovacija.
170 p.
ISBN 978-609-8279-00-9.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos leidinių duomenyse „Intencijos“ nurodomos kaip Nemiros Čyvienės eilėraščių knyga.
„Priešais rudens altorių“
2020 m.
Eilėraščiai ir proza.
Kaunas: Termorenovacija / Ridsales kūrybinė spaustuvė.
118 p.
ISBN 978-609-8279-36-8.
Tiražas – 50 egzempliorių.
Knygoje susitinka dvi autorės raiškos kryptys – poezija ir proza. Išgyvenimais paremta ir vienam, ir kita.
„Balto dobilo užkalbėjimai“
2021 m.
Eilėraščiai.
Kaunas: Ridsales kūrybinė spaustuvė.
142 p.
ISBN 978-609-489-140-3.
Tiražas – 50 egzempliorių.
Jau net ir pats knygos pavadinimas labai gražiai atspindi vieną Nemiros Čyvienės kūrybos savybę – santykį su gamta, simboliais ir žodžiu kaip savotišku užkalbėjimu.
Dobilas nėra šermukšnis. Kiti metų laikai vaisiams ir uogoms.
„Šermukšniai subręsta rudeniop“
2025 m.
Proza: apsakymai ir novelės.
Kaunas: Ridsales.
115 p.
ISBN 978-609-489-727-6.
Tiražas – 50 egzempliorių.
Ši knyga svarbi tuo, kad parodo kitą autorės veidą – ne tik poetinį, bet ir prozinį išgyvenimą, kurio nuoširdumas skaitosi ir išgyvenamas tiesiog… .
„Vientisos pilnatys“
2026 m.
Eilėraščiai.
Kaunas: Ridsales.
66 p.
ISBN 978-609-489-912-6.
Nemiros Čyvienės eilėraščių rinkinys „Vientisos pilnatys“ įtrauktas į Lietuvos nacionalinės bibliotekos 2026 m. leidinių duomenis.
Apie ką ji rašo?
Išties – apie ką rašo ši autorė? Kokia jos tekstų esminė fabula? Manding, tai rašiniai apie gyvenimo skonį su visais prieskoniukais.
Apie tai, kur nėra vietos apsimesti, pasislėpti.
Atmintis ir šeima
Vienas stipriausių Nemiros Čyvienės poezijos bruožų – asmeninė atmintis.
Eilėraštyje „Saviironija“ atsiranda tėvo figūra, sapnas, kaltė (pagrįstas tas jausmas ar ne) ir atsiprašymas. Tai nėra paprastas prisiminimas. Praeitis čia grįžta kaip tam tikras moralinis pokalbis su savimi.
Poetė gyvai kalba apie savo klaidas ir apie žmogaus norą atsiprašyti net tada, kai nebeaišku, už ką tiksliai reikia atsiprašyti.
Tai labai žmogiška jos poezijos vieta: žmogus nėra idealus, bet jis bando suprasti, kas jame buvo gera ir kas skaudino kitus.
Meilė, ilgesys ir vienatvė
Kituose eilėraščiuose kartojasi laukimo, ilgesio, meilės ir savęs ieškojimo temos.
„Graužatyje“ poetinis žmogus tarsi laukia kito žmogaus prie durų, tačiau kartu supranta, kad didžiausia kova vyksta jo paties viduje. Laukimas tampa savęs pažinimo metafora.
„Jazmino kaltėje“ dar stipriau juntamas vidinis konfliktas: autorė kalba apie savęs stumdymą savyje, meilės ir neapykantos buvimą kartu, apie žmogų, kuris pats sau tampa savotiška neišspręsta šachmatų partija.
Gamta
Nemiros Čyvienės tekstuose gamta nėra vien dekoracija. Lietus, vėjas, medis, jazminas, dobilas, šermukšnis, jūra – visa tai tampa žmogaus vidinio pasaulio atspindžiais.
Gamta jos tekstuose jaučia kartu su žmogumi.
Todėl tokie pavadinimai kaip „Balto dobilo užkalbėjimai“ ar „Šermukšniai subręsta rudeniop“ skamba ne tik kaip gražūs vaizdiniai. Juose galima pajusti laiko, brandos, laukimo ir gyvenimo ciklo nuojautą.
Lietuva
Nemira Čyvienė rašo ir apie Lietuvą. Tėvynę, kuri jai nėra tik geografija.
Eilėraštyje „Lietuvai“ valstybė nėra abstrakti politinė sąvoka. Lietuva susiejama su akmenimis, medžiais, jūra, žeme ir grįžimu. Eilėraščio centre – paprastas, bet labai stiprus jausmas: gera, kad Lietuva yra.
Tai ne deklaracija. Greičiau asmeninis prisirišimas prie vietos, kuri žmogui tampa jo paties gyvenimo dalimi.
Kalba ir knyga
Dar viena svarbi Nemiros Čyvienės kūrybinės pasaulėžiūros dalis – pagarba kalbai ir knygai.
Straipsnyje „Knyga ir kalbos“ ji rašo apie humanitarinio išsilavinimo svarbą, kalbų mokėjimą ir knygą kaip dvasinio praturtėjimo šaltinį.
Ji pabrėžia, kad literatūra žmogų gali padaryti ne turtingesnį materialiai, o turtingesnį vidumi. Jai svarbus ir originalus literatūros kūrinio skambesys, todėl ji kalba apie tai, ką prarandame skaitydami vertimą – autoriaus balso tembrą, intonaciją ir savitumą.
Tai daug pasako ir apie pačią autorę: jai žodis nėra vien informacijos perdavimo priemonė. Žodis turi balsą, spalvą ir veidą.
Prozininkė ir publicistė
Nemira Čyvienė neapsiriboja lyrika. Jos publicistiniuose tekstuose atsiranda daugiau tiesaus kalbėjimo, humoro ir socialinio stebėjimo.
2025 m. publikuotame tekste apie George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ ji kalba apie politiką, žurnalistus, visuomenės norą atrodyti išprususiam ir apie literatūros kūrinių pažinimo svarbą. Tekste jaučiamas jos savitas, nebijantis pasiginčyti balsas.
Kituose tekstuose atsiranda ir saviironija, nuovargis, pareigos jausmas, žmogaus santykis su aplinkiniais. 2024 m. publikuotame tekste „Pabėgimas, kuris reikalingas“ ji kalba apie būtinybę kartais atsitraukti, apie žmonių palaikymą, nusivylimą ir pareigą.
Todėl jos kūrybinis portretas nėra vien melancholiškas. Už jautrios poetės slypi žmogus, kuris moka pasakyti ir gana aštriai.
Kuo išsiskiria Nemiros Čyvienės kūryba?
Jos kūryboje galima išskirti kelis pasikartojančius bruožus:
Vidinis dialogas.
Jos eilėraščiuose žmogus dažnai kalbasi pats su savimi.
Atmintis.
Praeitis nėra uždarytas skyrius – ji nuolat sugrįžta.
Gamta kaip žmogaus atspindys.
Medžiai, gėlės, lietus, jūra ir metų laikai padeda kalbėti apie vidines būsenas.
Meilė ir ilgesys.
Tai dažni, bet ne saldūs motyvai. Meilė jos tekstuose dažnai susijusi su laukimu, skausmu, abejonėmis ir laiko praradimu.
Saviironija.
Autorė moka pažvelgti į save ne tik rimtai, bet ir ironiškai.
Tiesus žodis.
Publicistiniuose tekstuose jos balsas tampa ryškesnis, aštresnis ir kartais skaudokai kandus.
Nemira Čyvienė – poetė ir prozininkė, kurios kūryboje susipina asmeninė patirtis, atmintis, šeima, meilė, ilgesys, gamta ir žmogaus vidinis pasaulis.
Jos tekstuose daug kalbėjimosi su savimi. Kartais tas pokalbis tylus ir jautrus, kartais skausmingas, o kartais – ironiškas.
Jos kūryba nėra pastanga atrodyti nepriekaištingai. Priešingai – joje jaučiamas noras pripažinti žmogaus netobulumą.
Tai ypač matyti eilėraščiuose apie tėvus, kaltę, meilę ir savo pačios gyvenimo apmąstymus.
Kita jos kūrybos pusė – publicistika. Čia autorė tampa drąsesnė, tiesesnė, kartais kandi. Jai rūpi knyga, kalba, visuomenė, žmogaus atsakomybė ir gebėjimas mąstyti pačiam.
Sūnaus žvilgsnis
Apie rašytoją galima parašyti daug dalykų. Galima suskaičiuoti knygas. Galima surašyti metus. Galima nurodyti puslapių skaičių ir ISBN. Bet kitaip mano jos sūnus Tomas Čyvas:
„Statistika gyvena savyje ir sau. Bet sūnui Mama niekada nėra tik autorė. Mama yra žmogus, kurio gyvenime tos knygos atsirado. Ir aš ten save randu.
Todėl MANO MAMOS Nemiros Čyvienės kūrybą galima perskaityti ne tik kaip literatūrą, bet kaip gyvenimo pėdsakus.
Jos eilėraščiuose yra tėvų, senelių, kiemo kriaušės atminties, meilės, kaltės, ilgesio, juoko ir skausmo. Už kiekvieno tokio žodžio yra konkretus žmogus, kuris kažką išgyveno, kažką prisiminė ir nusprendė tuo pasidalyti.
Galbūt todėl nedidelis knygos tiražas nėra svarbiausias dalykas. Svarbiau tai, kad žodžiai liko ir jais pasidalinta. Kad juos galima atsiversti po daugelio metų. Kad žmogaus balsas gali išlikti knygoje net tada, kai kasdienybė jau seniai pasikeitusi.
Ir jeigu reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kodėl šios knygos yra svarbios, galima pasakyti labai paprastai:
Tai yra Nemiros Čyvienės būdas palikti pasaulyje dalelę savęs.
O man, kaip jos vaikui, tai reiškia dar daugiau.Tai yra dalis mano mamos, kurią galiu laikyti rankose.“
Bibliografinė santrauka
- Nemira Čyvienė. Intencijos. Kaunas: Termorenovacija, 2020. 170 p. ISBN 978-609-8279-00-9.
- Nemira Čyvienė. Priešais rudens altorių: eilėraščiai ir proza. Kaunas: Termorenovacija, 2020. 118 p. ISBN 978-609-8279-36-8. Tiražas 50 egz.
- Nemira Čyvienė. Balto dobilo užkalbėjimai: eilėraščiai. Kaunas: Ridsales kūrybinė spaustuvė, 2021. 142 p. ISBN 978-609-489-140-3. Tiražas 50 egz.
- Nemira Čyvienė. Šermukšniai subręsta rudeniop: proza: apsakymai ir novelės. Kaunas: Ridsales, 2025. 115 p. ISBN 978-609-489-727-6. Tiražas 50 egz.
- Nemira Čyvienė. Vientisos pilnatys: eilėraščiai. Kaunas: Ridsales, 2026. 66 p. ISBN 978-609-489-912-6.
Pastaba
Šis portretas sudarytas naudojant ChatGPT paslaugas
