Pranašas Izaijas pasakoja apie Viešpaties vynuogyną – Izraelį. Šeimininkas įveisė gražų vynuogyną ir turėjo vilties, kad sulauks gausaus derliaus.
Tačiau vietoj vynuogių užaugo rūgštuogės. Tuomet šeimininkas nutarė vynuogyną sunaikinti: „Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti su savo vynuogynu: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas“ (Iz 5, 5). Šiuo pasakojimu apie vynuogyno sunaikinimą pranašas perspėjo, kas nutiks Izraeliui, jei nesilaikys Dievo įstatymo.
Šie pranašo Izaijo žodžiai yra perspėjimas ir mums, kas galėtų nutikti, jeigu vietoj Dievo kelio pasirinktume nuodėmės kelią. Žmogaus širdis yra Dievo vynuogynas, turintis nešti gerus vaisius.
Jėzus, skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę, dažnai naudodavo vaizdingus palyginimus. Vienas iš jų yra palyginimas apie vynuogyną (žr. Mt 21, 33–43). Šeimininkas išnuomojo savo vynuogyną vynininkams ir tikėjosi gauti naudos. Tačiau vynininkai buvo blogi žmonės; jie užmušė ne tik šeimininko atsiųstus tarnus, bet ir patį jo sūnų. Papasakojęs palyginimą, Jėzus klausė aukštųjų kunigų ir fariziejų, ką vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais. Šie atsakė, kad šeimininkas nužudys piktadarius ir vynuogyną išnuomos kitiems vynininkams. Tuomet Jėzus tautos vadams pasakė ištarmę: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21, 43).
Viešpaties vynuogynas, kuriuo turime rūpintis, yra ne tik mūsų širdis, bet ir mūsų šeimos, Tėvynė ir Bažnyčia.
Kiekviena šeima yra brangi Dievo dovana, ir mums turi rūpėti, kas joje vyksta, kad visi šeimos nariai brangintų ne tik tarpusavio meilę, bet ir tikėjimą. Geroje šeimoje Dievas privalo turėti centrinę vietą. Menu savo vaikystės dienas, kai gegužės ir spalio mėnesių vakarais visa šeima suklaupę kalbėdavome Švč. M. Marijos litaniją ar Rožinį. Bendra šeimos malda padėjo visiems išlaikyti tikėjimą ir eiti per gyvenimą Dievo rodomu keliu.
Dievo vynuogynas yra mūsų Tėvynė. Ilgus šimtmečius Lietuva buvo pagoniškas kraštas, ir tuo metu, kai dauguma Europos valstybių jau seniai buvo krikščioniškos, lietuviai garbino perkūną ir stabus. Tik didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai 1387 metais pasisekė pakrikštyti Lietuvą.
Pamažu Lietuva ėjo krikščionišku keliu. Su krikštu į Lietuvą atėjo Vakarų Europos kultūra, kurios centre buvo krikščionybė.
Tačiau Lietuvai netrūko didelių išbandymų. Didžiausi jų buvo carinė ir sovietinė okupacijos. Tačiau ir okupacijos nepajėgė sunaikinti to, ką lietuviai brangino. Prieš trisdešimt penkerius metus atkūrę savo Nepriklausomybę vėl ėjome krikščionišku keliu.
Tik apmaudu, kad Europa, kažkada padėjusi Lietuvai priimti krikščionybę, dabar, atvirkščiai, traukia šalin nuo jos. Dievo vynuogynas jau augina ne vynuoges, bet rūgštuoges. Mūsų pareiga šiuo metu ne tik išsaugoti savo tikėjimą, bet ir padėti mūsų artimiesiems mylėti Dievą ir Tėvynę.
Dievo vynuogynas yra Bažnyčios bendruomenė, kurios nariais tapome Krikšto metu. Bažnyčia yra mūsų dvasinė motina, todėl geri vaikai turi rūpintis jos dabartimi ir ateitimi. Būtų didelė klaida, jei mąstytume, kad Bažnyčia turi rūpintis tik vyskupai ir kunigai. Labai brangus yra kiekvieno Bažnyčios nario gražus pavyzdys. Pasitikrinkime, ar esame gyvi Bažnyčios nariai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
