Ministras Juras Taminskas pradėjo rinkimų kampaniją, ir tai akivaizdu. Ir pradėjo ją visiškai nerangiai – nuo pavežėjų „išbuožinimo“. Tiesa, tikslinė auditorija, kaip ir aiški: vis tik pastaruoju metu svečiai iš tolimų kraštų, gausiai sulindę už vairų, visuomenėje kelia, švelniai tariant, atmetimo reakciją.

Tik štai, kaip ir visuomet, kuoka per galvą tvos visiems iš eilės. Pradėkime nuo pradžių. Pati pavežėjimo veikla atsirado kaip galimybė papildomai užsidirbti arba, kitaip tariant, monetizuoti laisvalaikį.
Tuo pačiu buvo net ir „žalioji“ sudedamoji, nes buvo manoma, kad tokiu būdu pavyks sumažinti asmeninio transporto naudojimą. Ir, po galais, taip ir buvo ilgą laiką, iki kol, ne be valdžios pastangų, veikla galutinai tapo tapati taksi veiklai.
Vietoje to, kad aiškiai atskirtų profesionalią taksi veiklą nuo pavežėjimo, nors ir tiesiog įvesdama darbo laiko limitą, pamažu buvo sulyginti visi reikalavimai, išskyrus, ko gero, tik tai, kad pavežėjas taksometru negali naudotis.
Na, o kai yra taip, tuomet šiuo teisiniu jovalu ėmė naudotis visi, kas netingi. Pirmiausiai susigriebė pinigų kvapą pajutę draudikai.
Jei nežinote, draudimas net ir didelį stažą turintiems vairuotojams jau siekia iki 1000 EUR per metus, o jauniems apskritai kaina artėja prie 2000 EUR.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kaip tik išmetama iš veiklos būtent neprofesionalių vairuotojų kategorija, nuo ko, beje, visa pavežėjimo idėja ir prasidėjo.
Toliau net sunku prisiminti, kiek visokių pagerinimų buvo sugalvota – nuo visiškai absurdiško reikalavimo vežiotis šūsnį dokumentų, įskaitant psichiatro ir narkologo pažymas. Ir nesvarbu, kad be jų ir taip leidimo negausi. Bet biurokratinis bukaprotiškumas tuo ir pasižymi, kad „baisiai svarbių“ popieriukų kiekis tiesiog auga progresija.
Kaip ir minėjau, dirbantys po kelias valandas per dieną pavežėjai tuoj taps praeitimi. O kas vietoje jų? Ogi tie, kas neskaičiuodami valandų varys, kiek sveikata leidžia, nes jiems gal kiek pajamos ir sumažės, tačiau jie, neturėdami alternatyvos, dirbs. Kaip manote, kiek tarp dirbančių po
14–16 val. per parą bus lietuvių? Sufleruoju – bus mažuma.
Jau dabar tam, kad užsidirbtum vidutinį šalies atlyginimą, bent jau Vilniuje reikia per mėnesį atidirbti apie 200–240 valandų.
Tiesa, šioje istorijoje yra kiek gilesnė potekstė. Visos valdžios visais istoriniais laikotarpiais nemėgo ekonomiškai nepriklausomų piliečių.
Na, o kai valdžią paima dvasiniai Markso, Engelso ir Lenino palikuonys, tuomet noras pakišti visus po valstybės malone tampa tiesiog idée fixe. Juk piliečiai, nesėdintys su ištiesta ranka prie valdžios durų, yra tuo pačiu ir piliečiai, galintys drąsiau sakyti NE pačiai valdžiai. Mes jau matėme kelis „išbuožinimus“ modernioje Lietuvoje.
Taip buvo su smulkiais prekeiviais, po to buvo visiškai sunaikinta visa ūkio šaka – prekyba automobiliais ir gretutiniai verslai (primenu, tuomet iš to gyveno per 60 000 žmonių), na, o dabar atėjo laikas ir pavežėjus „išbuožinti“.
Beje, istorinė grimasa ta, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius su tuometiniais privačiai dirbusiais taksistais toks dalykas jau buvo įvykęs.
Kai kurie, matyt, prisimenate, kaip tuomet po valdžios „rūpintojėlių“ veiksmų net kelerius metus taksi beveik neliko, o paslaugų kainos šoko į dangų? Taigi nieko gero nesitikiu, ypač rinkimų kampanijos metu, kuriai p. Taminskas surado, ką čia paaukojus.
Juk pavežėjai – ne kokie Lietuvos geležinkeliai ar kelininkai, kuriuos palietus pono ministro politinė karjera greitai taptų praeitimi.
Susijęs tekstas:





























