Iki 2022 m. daugelis Maskvos politikų manė, kad Rusijai pavyks sėkmingiau skatinti separatizmą tarp Kazachstano etninių rusų nei Ukrainoje, o vėliau prijungti šios milžiniškos Centrinės Azijos šalies šiaurinę trečdalį prie Rusijos Federacijos.
Paul Goble, Eurasia Daily Monitor
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, beveik išskirtinis Maskvos dėmesys Ukrainai, sparčiai mažėjanti etninės rusų bendruomenės Kazachstane demografinė padėtis ir Astanos atsargus tautinių santykių valdymas lėmė tai, kas daugeliui atrodė kaip negrįžtamas šios grėsmės sumažėjimas.
Tačiau per pastaruosius kelis mėnesius nacionalizmas tarp etninių kazachų ir ten gyvenančių etninių rusų reakcija į jį; problemos, susijusios su Kazachstano regionų, tiek rusų, tiek kitų, plėtra; bei esminiai pokyčiai, kaip valdomi ir atstovaujami tos šalies regionai, vėl kelia separatizmo grėsmę Kazachstane.
Maskva gali nuspręsti pasinaudoti šia grėsme, jei ir kai Putino karas prieš Ukrainą baigsis. Vienas iš ženklų, kad Kremlius jau mąsto šia kryptimi, yra vieno Maskvos komentatoriaus teiginys, kad Vakarai šiuo metu rengia perversmą Kazachstane – tai klasikinis pavyzdys, iliustruojantis Kremliaus tradiciją kaltinti savo priešininkus už tai, ką jis pats daro ar planuoja daryti.
Demografiškai Kazachstanas susideda iš maždaug trijų dalių. Pietinėje sienos dalyje esanti teritorija yra tankiausiai apgyvendinta, o jos gyventojų didžiąją dalį sudaro kazachai.
Vakarų regione gyventojų nedaug, tačiau čia gausu gamtinių išteklių, be to, didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį čia vyko protestai prieš centrinę vyriausybę.
Šiaurėje istoriškai vyravo rusų tautybės gyventojai, o tai suteikė Maskvai milžinišką įtaką visai respublikai. Iki 1980-ųjų vidurio rusai sudarė didžiąją šalies gyventojų dalį. Nuo tada jų dalis sumažėjo iki mažiau nei 15 procentų, o kazachų – išaugo iki daugiau nei 70 procentų. Tiek šis šalies suskirstymas į tris zonas, tiek didėjanti kazachų dalis gyventojų sudarė vyriausybės politikos kryptis.
Vyriausybė visada buvo budri dėl galimo etninio separatizmo šiaurėje ir klasinio separatizmo vakaruose. Nuo nepriklausomybės paskelbimo ji ėmėsi priemonių, siekdama apriboti tokias grėsmes šalies teritoriniam vientisumui, pavyzdžiui, skatindama regionų ekonomikos diversifikaciją, žmonių judėjimą iš vieno regiono į kitą ir užtikrindama, kad regionai būtų tinkamai atstovaujami centrinėje vyriausybėje.
Saule Isabajeva, viena iš žymiausių Kazachstano politikos apžvalgininkių, atkreipė dėmesį į tai, kad separatizmo grėsmė jos šalyje visada buvo juntama. Ji teigia, kad dabar ši grėsmė yra kur kas mažesnė nei 1990-aisiais. Tuomet Kazachstanas neturėjo saugumo aparato, kuris galėtų užkirsti kelią kitų valstybių pastangoms kurti separatistinius judėjimus įvairiose šalies dalyse, ypač etniškai rusiškame šiaurės regione.
Tačiau dabar, kaip rodo neseniai įvykę areštai, Astana ne tik geriau supranta problemą ir žino, kaip ją kontroliuoti, bet ir turi išplėtotą institucijų tinklą, skirtą stebėti bei slopinti separatizmą, kur tik jis pasirodytų.
Problemos išlieka, sako I. Isabajeva, daugiausia dėl to, kad nedaugelis nori apie tai nuolat kalbėti. Todėl bet koks incidentas gali lemti apokaliptines išvadas, nes trūksta konteksto, įvykiams išsamiai aptarti.
Jos argumentų esmė yra ta, kad per pastaruosius kelerius metus Astana patyrė mažiau separatistinių iššūkių, nes Maskva nukreipė dėmesį kitur, o etninių kazachų nacionalizmas, dėl kurio skundžiasi etniniai rusai – nors kazachai ir tvirtina, kad tai yra atsakas į Rusijos veiksmus – nebėra pagrindinis veiksnys.
Vietoj to – ir Isabajeva tai labai aiškiai pabrėžia – Kazachstano valdžios institucijos ėmėsi žingsnio, kuris, atrodo, gali padaryti problemą kur kas rimtesnę.
Kazachstano prezidentas Kasym-Jomartas Tokajevas prastūmė konstitucijos pataisas, pagal kurias parlamentas iš dviejų rūmų tampa vienų rūmų, o balsavimas pagal partijų sąrašus tampa vieninteliu balsavimo būdu.
Nors daugelis šiuos žingsnius vertina kaip Kazachstano modernizavimą ir glaudesnę integraciją, kai kurie, pavyzdžiui, „Telegram“ kanalas „Barayeva“, teigia, kad jie smarkiai susilpnins ryšius tarp centrinės vyriausybės Astanoje ir toli nutolusių, įvairiapusių Kazachstano regionų.
Regionų gyventojai nebeturės savo atstovų aukštuosiuose rūmuose ir nebegalės tapatintis su konkrečiu kandidatu. Dėl to, kaip toliau teigia kanalas „Barayeva“, regionai laikys sostinę kitokia ir tolimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie išlaiko senato tipo valdymo struktūras ir taiko vienmandatinių rinkimų apygardų sistemą.
Krizės atveju tai galėtų kelti grėsmę nacionalinei integracijai ir, savo ruožtu, šalies teritoriniam vientisumui, ypač atsižvelgiant į regionų etninės sudėties ir ekonomikos skirtumus. Jei taip ir atsitiktų, tai, kas dabar švenčiama kaip žingsnis į priekį, gali pasirodyti esąs visai kas kita. Kazachstano politologas Bauryzhanas Makhanovas pritaria visiems šiems argumentams.
Aukštas Kazachstano pareigūnas Žandosas Asylbekovas, Kazachstano prokuratūros statistikos skyriaus vadovas, atkreipia dėmesį, kad perėjimas prie vienerių rūmų parlamento ir balsavimo pagal partijų sąrašus reikš, jog vyriausybines pareigas užims dar mažiau Kazachstano piliečių, kurie nėra etniniai kazachai. Jis teigia, kad tai neabejotinai sukels problemų, tačiau šis klausimas nebuvo plačiai aptartas dėl to, kas, atrodo, yra „neišsakytas tabu“.
Tačiau jis pripažįsta, kad kai kurie etninių mažumų lyderiai jau skundėsi dėl šios T. Tokajevo reformų pasekmės. A. Asylbekovas teigia, kad, jei situacija nepasikeis, krizės atveju kils problemų, kurias radikalūs etniniai ar religiniai judėjimai arba išorės jėgos neabejotinai bandys išnaudoti.
Jei jis teisus, tuomet yra labai reali tikimybė, kad Tokaevo reformos turės visiškai priešingą poveikį nei jis ketina ir sukurs situaciją, kurioje separatizmas – grindžiamas etnine ar ekonomine priežastimi ir apimantis tiek vidaus radikalus, tiek užsienio priešininkus – vėl taps Kazachstano politinio gyvenimo bruožu.
Tai dar labiau tikėtina, nes Astana dabar siūlo priemones, skirtas užtikrinti, kad taip neatsitiktų. Visų pirma, sostinė stiprina represijas prieš vyriausybei prieštaraujančius asmenis ir skiria daugiau lėšų žmonių perkėlimui iš vieno regiono į kitą, siekdama susilpninti separatistines nuotaikas.
Atrodo, kad šios pastangos vargu ar padės panaikinti separatizmo grėsmę. Jos gali netgi pabloginti padėtį, ypač jei vidaus politiniai veikėjai, turintys užsienio paramą ar jos neturintys, nuspręs iškelti klausimą dėl to, kas šiuo metu vyksta Kazachstano politinėje sistemoje.
