Ir vėl pasakojame istorijas apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą. Kino teatras „Romuva“ (Laisvės al. 54, Kaunas) yra seniausias vis dar veikiantis kino teatras Lietuvoje ir vienas ryškiausių Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektų. Pastatas, baigtas 1940 m. balandžio 13 d., atspindi to meto optimizmą, technines naujoves ir estetines madas. Šiandien jis yra kultūros paveldo objektas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Modernistinis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“.
Sklypas Laisvės alėjoje anksčiau priklausė Gechtmanams, vėliau Ipams; jame stovėjo prastos būklės mediniai ir mūriniai pastatai bei sandėliai. 1938 m. sklypą įsigijo broliai verslininkai Antanas ir Petras Steikūnai (Lietuvių verslininkų sąjungos steigėjai). Tų pačių metų gruodžio 29 d. jie pateikė prašymą Kauno miesto statybos komisijai statyti kino teatrą. Numatoma kaina – 200 000 litų. Leidimas 687 vietų kino teatrui išduotas 1939 m. vasario 3 d., o pastatas baigtas buvo 1940 m. balandžio 13 d.
Atidarymo metu „Romuva“ buvo pripažinta erdviausiu, moderniausiu ir originaliausiu kino teatru ne tik Kaune ir Lietuvoje, bet kai kuriais atvejais – ir Baltijos šalyse. Spauda (pvz., „Verslas“) gyrė jos erdvumą, modernumą ir originalumą. Bet okupacija ir Antrasis pasaulinis karas nutraukė normalų darbą. Pastatas buvo nacionalizuotas, o repertuarą griežtai kontroliavo valdžia.
Sovietmečiu kino teatras veikė toliau. Atkūrus nepriklausomybę kilo grėsmė jo išnykimui dėl privatizacijos ir komercinių interesų. Visuomenės pastangomis (ypač svarbus buvo Kauno tarptautinio kino festivalio vaidmuo) jis buvo išsaugotas. 2008 m. pastatas paskelbtas kultūros vertybe, 2015 m. gavo Europos paveldo ženklą kaip Kauno tarpukario modernizmo dalis. Dėl avarinės salės būklės 2016–2017 m. veikla buvo nutraukta. Rekonstrukcija (apie 2 mln. eurų) truko iki 2022 m. pavasario. Atnaujinta „Romuva“ atidaryta 2022 m. su dvejomis salėmis (Didžioji – apie 223 vietos, Kamerinė – apie 49–50), scena, tinkama teatrui, šokiui ir muzikai, bei išsaugotomis autentiškomis detalėmis. Dabar tai Kauno kino centras „Romuva“ – nekomercinio kino, edukacijos ir kultūros erdvė.
Projekto autorius – architektas Nikolajus Mačiulskis. Pastatas derina funkcionalizmą/modernizmą ir art deco (ypač vėlyvąjį “streamline” stilių, būdingą to meto JAV kino teatrams). Planinėje struktūroje vyrauja šiek tiek užapvalintos formos. Išorėje yra istoristinių užuominų.
Svarbiausias akcentas – stiklinis bokštelis prie įėjimo, tapęs vienu iš tarpukario Kauno simbolių). Pastatas atitrauktas į sklypo gilumą, suformuojant jaukią viešąją erdvę priešais – urbanistinį sprendimą, pagyvinantį Laisvės alėjos perimetrinį užstatymą. Salė buvo ovalo formos, be tradicinio balkono (su ložėmis), dengta gelžbetoniniu skliautu. Skliautą suprojektavo inžinierius Pranas Markūnas (gelžbetonio konstrukcijų pradininkas Lietuvoje); naudoti specialūs akustiniai apmušalai. Pusrūsyje buvo sargo butas – tipinė tarpukario praktika.
Rekonstrukcijos metu (architektas Gintaras Prikockis) išsaugotas autentiškas skliautas, fasadas, art deco stiliaus durys, turėklai ir koloritas; pritaikyta šiuolaikinė technika, liftas neįgaliesiems ir daugiafunkciškumas.
Nikolajus Mačiulskis (1903 m. gegužės 26 d. Virbalyje – ?) – Lietuvos inžinierius architektas, kūręs tarpukariu. Mokėsi Virbalio, Rygos ir Karaliaučiaus gimnazijose, 1924–1929 m. studijavo Berlyno Aukštojoje technikos mokykloje (Charlottenburg), kur gavo inžinieriaus architekto diplomą. 1930 m. baigė Karo mokyklą (atsargos leitenantas).
Jis rengė tipinius pradžios mokyklų projektus, dalyvavo statybos normų kūrime, kaip urbanistas suplanavo Šventosios žvejų miestelį. Svarbiausi darbai: vilų projektai Kaune, Kauno šv. Vincento Pauliečio bažnyčia (1934), „Romuvos“ kino teatras (1939–1940), „Kauno audinių“ fasadas ir kt. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo Vakarų Berlyne, 1953 m. išvyko į JAV (Niujorkas), kur tęsė veiklą ir priklausė Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai.
„Romuva“ – vienas brandžiausių jo kūrinių, atspindintis studijų Vokietijoje įtaką ir to meto tarptautines madas, pritaikytas lietuviškam kontekstui. Tuo tarpu šiandien „Romuva“ – ne tik kino teatras, bet ir tarpukario Kauno modernizmo pavyzdys, kur susitinka istorija, architektūra ir šiuolaikinė kultūra.
