JAV vidurio kadencijos rinkimuose pirmą kartą Amerikos senatoriumi išrinktas musulmonas, demokratų atstovas Abdul El Seyd. Į JAV kongreso atstovų rūmus išrinkti dar septyni deputatai musulmonai.
Dovilas Petkus
Prancūzijoje siautėjančiomis musulmonų gaujomis žavėjosi vietos komunistų partijos lyderis Melanchonas, riaušes, plėšikus ir istorinių pastatų deginimus vadindamas „prancūzų jaunimo protestais”. Tai ne atsitiktinės simpatijos, bet tiksliai skaičiuojama strategija.
Politikoje egzistuoja keistos sąjungos. Kartais jas sukuria bendras pasaulio supratimas, o kartais tiesiog bendras priešas.
Iš vienos pusės Vakaruose turime politinius judėjimus, kurie pasisako už tradicinės šeimos sampratos atsisakymą, LGBT teisių plėtrą, religijos atskyrimą nuo viešojo gyvenimo ir progresyvų visuomenės pertvarkymą.
Kitoje pusėje yra musulmonai. Kur religija nėra privatus žmogaus reikalas. Ji apibrėžia šeimą, lyčių vaidmenis, moralę, bendruomenės gyvenimą ir visuomenės tvarką. Tai pagrindas, ant kurio statoma bendruomenė.
Atrodytų, šios dvi stovyklos turėtų būti natūralios priešininkės.
Tačiau tiek JAV Kongrese, tiek Vakarų Europoje, progresyvioji stovykla ir musulmonų kilmės politiniai atstovai vis dažniau atsiduria bendrose barikadose.
Kas šias grupes suartina?
Pirmiausia – bendras politinis pasakojimas apie Vakarų visuomenę. Jame Vakarų institucijos, tradicinės daugumos kultūrinės normos, ekonominė sistema ir užsienio politika dažnai pristatomos kaip struktūrinės neteisybės šaltiniai. Paprastai tariant mes – mūsų gyvensena, mūsų kurta politinė tvarka ar ekonominiai modeliai yra jų bendras priešas.
Antra – rinkimų matematika. Progresyviosioms partijoms svarbūs dideli miestai, jaunimo, imigrantų bendruomenės balsai. Musulmonams svarbūs partneriai, galintys padėti plėsti šariato teisės įgyvendinimą toje šalyje.
Trečia – bendras pasipriešinimas politinei dešinei, kuri dažnai akcentuoja nacionalinį suverenitetą, migracijos kontrolę, kultūrinį tęstinumą.
Kaip gali susitarti politinė stovykla, kuri didelę dalį savo tapatybės grindžia seksualine revoliucija, sekuliarizmu ir tradicinės moralės kritika, su religiniais konservatoriais, kurių pažiūros daugeliu šių klausimų yra priešingos?
Atsakymas gali būti paprastesnis, nei atrodo: politinė sąjunga nebūtinai yra vertybių sąjunga.
Skirtingos grupės gali turėti visiškai skirtingą įsivaizdavimą apie būsimą visuomenę, bet sutarti dėl to, kokią politinę sistemą, kokias institucijas ar kokias politines jėgas jos nori sugriauti šiandien.
Viena grupė gali siekti sekuliarios, progresyvios valstybės, kita – didesnės erdvės šariato teisei. Viena gali norėti panaikinti tradicinių moralinių normų įtaką, kita – sustiprinti religijos vaidmenį. Tačiau abi gali remti tą pačią partiją, balsuoti už tuos pačius kandidatus ir kartu dalyvauti bendrose politinėse kampanijose ar protestuose.
Tai ne ideologinis susiliejimas. Tai strateginis suartėjimas. Ši sąjunga – ciniška komunistų ir islamo atstovų sueitis vardan vietų parlamentuose ir kontrolės Vakaruose.
Tai laikina sąjunga, skirta naikinti viską, kas nesutinka su jų ideologija. O kas laukia toliau – leftistinis konclageris ar šariato teisės kraštas – jie aiškinsis išvalę teritoriją nuo šiandienos konkurentų.
