Nors daug kas, po išplatinto pranešimo apie Pentagone neoficialiai išsakytus pageidavimus Baltijos šalių politikams apie Rusijos grėsmę „kalbėti tyliau”, pradėjo svarstyti ir apie amerikiečių buvimo čia prasmę, pasitelkdami konspirologines teorijas, bet ramiai išdėliokime argumentus.
Pirmiausia, JAV kelios dienos iki midterm rinkimų ir toje priešrinkiminėje įtampoje gali būti visokių hipertrofuotų (perdėtų) pareiškimų. Apie Rusijos grėsmes ne mažiau kalba patys amerikiečiai (jau nekalbant apie europiečius, ypač JK ir Vokietijos politikus), tad nesusireikšminkim, nes mūsų (ne)kalbėjimas to nepakeis.
Antra, visiškai nepritariu Dainiaus Žalimo konspirologijai, kai viešai kelia klausimą „ar JAV kariai Lietuvoje dar yra sąjungininkų įsipareigojimas, ar jie tikrai dar sąjungininkų pajėgos, ar yra „korta“, kuri bus naudojama mūsų principų pamynimui ir prireikus triuškinimui”. Juo labiau, kai naudojami pseudoistoriniai argumentai, nutylint svarbiausius faktus ir štai D.Žalimas rašo: „Nebuvo jų (JAV) 1940-aisiais, nebuvo ir 1944-aisiais, o ir 1990-aisiais viską stebėjo pakankamai neutraliai iš šono, 1991 m. būdami tik 32-ąja valstybe, pripažinusia Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą”.
Norom ar nenorom, bet europarlamentaras Dainius Žalimas pasitelkė į pagalbą dalį išgalvotų argumentų. Pirma, 1940 m. JAV nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Europoje. Besilaikydama neutralumo kare net JK kovojant su Vokietija neteikė visos prašomos paramos. Žinau, kad D.Žalimas žino, bet karštakošiškai išmetė iš argumentų 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus pareigas ėjusio B.S. Welleso deklaraciją, kuria JAV atsisakė pripažinti jėga panaikintą Baltijos valstybių nepriklausomybę. Ir tai pusę šimto metų okupuotoms
Baltijos šalims padėjo išlaikyti teisinį tęstinumą tarptautinėje teisėje, išlaikyti diplomatinę tarnybą, aukso atsargas ir okupacijos nepripažinimo politikai gauti palaikymą dar pusšimtyje pasaulio valstybių.
„Nebuvo amerikiečių 1944-aisiais” – tikrai, nebuvo čia, bet buvo Vakarų Europoje. Pasibaigus II pasauliniam karui Europoje, karas dėl Lietuvos tikrai nekilo. Kaip ir karas dėl kitų okupuotų ar uzurpuotų šalių. Tačiau dėl minėtos okupacijos nepripažinimo politikos neleista sovietams perimti dešimčių tūkstančių lietuvių pabėgėlių ir jiems leista išvykti į JAV. Net tokia detalė kaip Juozo Lukšos desantas su amerikiečių CŽA pagalba, rodo, jog stengtasi vertinti situaciją Lietuvoje, gauti tikrų žinių apie ginkluotą pasipriešinimą. Jau vėliau atsiradęs sovietinis mitas apie „amerikiečių radijo bangomis į miškus suviliotus lietuvius”, yra gyvas iki šiol, nors neturi faktinio pagrindo.
O teiginys, kad „ir 1990-aisiais viską (JAV) stebėjo pakankamai neutraliai iš šono”, yra švelniai tariant netikslus. Visų didžiųjų Vakarų valstybių pozicija evoliucionavo nuo atsargios iki palaikančios. Ir tai Persijos karo bei Gorbiomanijos fone. 1991 m. vasarį, minint 73-iąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, G. Bushas pasirašė specialų pareiškimą, kuriame dar kartą oficialiai priminė, kad JAV niekada nepripažino prievartinio Lietuvos ir kitų Baltijos šalių įjungimo į SSRS bei išreiškė paramą teisėtiems Lietuvos žmonių siekiams valdyti savo ateitį per demokratiškai išrinktus atstovus.
O ir priekaištauti, kad 1991 m. JAV buvo „tik 32-ąja valstybe, pripažinusia Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą”, yra visiškas vaikiškas argumentas (jei jį priimti, tuomet Rusija Lietuvą 1991 m. pripažino net mėnesiu anksčiau). Tuo metu įvykiai vystėsi labai dinamiškai ir JAV tikrai neiškrito iš dešimt dienų trukusio „pripažinimų parado”.
Jeigu istorinių faktų „tiuningavimas” yra naujas politinės polemikos būdas, tuomet tai atrodo silpnai. „Trumpizmas”, tai realus periodas JAV politinėje istorijoje, kurio pasekmės mums ne iki galo aiškios, nebūtinai palankios. Tačiau nereikia vien tuo grįsti savo požiūrio į JAV vaidmenį ir dirbtinai kurti antiamerikietiškumo, kuomet mes turime ir turėsime JAV karius savo žemėje. Jie mūsų sąjungininkai.
Arvydas Anušauskas yra Seimo narys nuo Tėvynės sąjngos-Lietuvos krikščionių demokratų
