Naršant po interneto platybes akis užkliuvo už vienos garsaus politiko, nūnai dėvinčio apykoję, frazės. Ji nuskambėjo dar 2017 m. gegužę. „Nenoriu vėl juokauti apie policinę valstybę. Alternatyva policinei valstybei yra kriminalinė valstybė.“ Taip Saulius Skvernelis tuomet kalbėjo „Žinių radijuje“ komentuodamas prie Seimo vykusį protesto koncertą.
Mindaugas Kuklierius (Kaišiadorių rajono tarybos narys)
Policininko karjerą iki generalinio komisaro prieš tai padaręs S. Skvernelis vėliau pasidavė politikon ir gan greitai tapo ministru pirmininku, kuomet rinkimus laimėjo kartu su Ramūno Karbauskio partija.
Kaip tai dažnai būna – diarchija neilgai truko, keliai išsiskyrė. Užtat sparnuota frazė išskrido ir nepagausi jos atgal – ne žvirblis. Nors ir žvirblio nelabai pagausi.
Ironiška, bet šiandien nelabai aišku, kuriam valstybės modeliui – policiniam ar kriminaliniam – jis prisiskirtų pats ir kuriam jį dabar priskiria didesnioji visuomenės dalis.
Žmogus nėra nuteistas ir aš čia jo kalčių klausimo nenagrinėsiu. Tik pateiksiu porą pastebėjimų. Visų pirma, politikas – didžiąją laiko dalį – dirba kalbėdamas, tad žodžius turėtų rinktis. Mat taip jau yra, kad būtent tai, ką pasakys kvailiausio – visada bus primenama.
Antra. Net jei visuomenėje dėl kurių nors priežasčių atsiranda „tvirtos rankos“ ar „jėgainių“, kaip išsireiškė kažkuris apžvalgininkas, valios ilgesys – tiesiai iš represinės struktūros, be atšalimo laikotarpio, lįsti nederėtų. Policininkas tai ne tik kitelis ir įgaliojimai bei tabelinis ginklas. Tai tam tikri elgesio modeliai įvairiose situacijoje. Ir tai, kas tinka statutinei organizacijai, nebūtinai dera ten, kur reikia derinti interesus bei matyti visą visuomenės interesų spektrą. Pažymėtina ir tai, kad S. Skvernelis iškart netruko savo aplinką prifarširuoti kitais „pabėgėliais“ iš aukštų policijos sluoksnių.
Trečia. Kaip byloja istorija – skirtumas kriminalinės ir policinės valstybės savo esme nėra tiek jau ir didelis. Volkietijos Veimaro respublikoje taip pat buvo „tvirtos rankos“ paklausa, kas buvo viena iš priežasčių, leidusių į valdžią pralįsti Hitleriui. Jis, tiesa, policininku niekad nebuvo, bet griežtą tvarką žadėjo ir nemažai daliai visuomenės smegenis susuko. Padariniai žinomi. Ir kas ten dabar atrinks jo Trečiajame Reiche buvo daugiau – policijos ar kriminalo. Atrodo, jie puikiausiai persipynė ir glaudžiai bendradarbiavo.
Kitas pavyzdys – Putino fenomenas. Kai nusenęs, ligotas ir degraduojantis Jelcinas rinkosi įpėdinį, jis irgi jautė, kad visuomenė nori vadinamojo „siloviko“ (jėgainio), kuris sutvarkys chaosą, pažabos banditizmą ir korupciją. Išėjo kas? Tų reiškinių jis neišgyvendino, o centralizavo ir suvalstybino. Ne 100 proc., žinoma, bet labai ženklia dalimi.
Mūsuose, ačiū Dievui, iki tokio mąsto dar neprieita, bet mistinio tvarkos įvedėjo norinčių (nes juk „visi aplink vagys“) netrūksta.
Tik štai kuriozas – nevykęs S. Skvernelio juokelis dabar gimdo tautosakoje anekdotinį klausimą – kurį gi valstybės modelį buvęs policininkas-premjeras bus galiausiai pasirinkęs. O gal išmoko derinti?
Taigi, svajoti ir svajones deklaruoti reikia atsargiai. Ypač politikui. Ims ir išsipildys pačiu netinkamiausiu metu ir netinkamiausia forma.
