Lenkija, Norvegija ir Suomija stiprina gyventojų pasirengimą krizei ir karui. „Bild“ aprašo rezervistų pratybas, savanoriškus gynybos kursus, šaudymo, sužeistųjų gelbėjimo ir civilinės saugos mokymus. Ruošiami žmonės, kurie kasdien dirba įprastus darbus, tačiau prireikus turės prisidėti prie savo valstybės gynybos.
Rimas Armaitis
Norvegija 2026-uosius paskelbė visuotinės gynybos metais.
Į pasirengimą įtraukiama kariuomenė, savivaldybės, verslas, savanoriškos organizacijos ir gyventojai. Tikrinama, kaip veiks valstybė sutrikus įprastam gyvenimui, kaip civilinės tarnybos padės kariuomenei ir kaip bus priimami sąjungininkai. Narystė NATO jiems reiškia ir labai konkrečius namų darbus.
Logika elementari: žmogus turi išmokti veikti anksčiau, negu virš jo namų pradės skraidyti dronai. Rezervistas turi žinoti savo vietą, vadas – savo žmones, o padalinys turi būti patikrintas pratybose. Mobilizacijos dieną pradėti pažindintis su savo užduotimis būtų kiek vėloka. Priešas įvadinės paskaitos nepalauks.
O KAS PAS MUS?
2026 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės gynimo taryba sutarė, kad visuotinis vaikinų šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą bus įgyvendintas tik nuo 2032 metų. Šešerių metų horizontas pačiu pavojingiausiu mums laikotarpiu. Penktaisiais plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą metais.
Oficialus paaiškinimas – reikia parengti instruktorius, apgyvendinimo infrastruktūrą ir išlaikyti mokymo kokybę. Tai realūs poreikiai. Dabar pašaukiama daugiau kaip 5 tūkst. jaunuolių per metus, o įvedus visuotinį šaukimą būtų šaukiama apie 7,5 tūkstančio. Taigi kalbame apie maždaug pustrečio tūkstančio papildomų šauktinių kasmet. Šiam pajėgumui sukurti numatomas laikotarpis iki 2032-ųjų.
Būtent čia ir prasideda klausimai. Krymas okupuotas 2014 metais. Dalinis šaukimas Lietuvoje grąžintas 2015-aisiais. Kiek dar metų reikia, kad instruktorių ir infrastruktūros trūkumas liautųsi buvęs nuolatiniu paaiškinimu, kodėl turime palaukti? Kas atsako už tai, kad šių pajėgumų vis dar nepakanka?
Kokybiškas rengimas būtinas. Tačiau jeigu trūksta instruktorių, reikia aiškaus jų rengimo spartinimo plano. Jeigu trūksta vietų – konkretaus infrastruktūros plėtros grafiko. Jeigu visuotinis šaukimas numatytas po šešerių metų, visuomenė turi matyti, kiek papildomų žmonių bus parengta kiekvienais metais iki tos datos ir kaip bus stiprinamas jau turimas rezervas.
Nes 2032-ieji patys savaime nėra gynybos pajėgumas. Kalendoriaus lapelio nepastatysi saugoti elektrinės, nepasodinsi prie ryšio priemonių ir nepasiųsi pakeisti išsekusio kario.
Gal dar reikėtų VGT sprendimą išversti į rusų kalbą ir nusiųsti Kremliui: „Prašome iki 2032 metų netrukdyti. Rengiame instruktorius.“ Būtų bent aišku, kokiu susitarimu grindžiamas mūsų turimas laikas.
Lietuvos kariai tarnauja, rezervistai treniruojasi, savanoriai skiria savo laiką. Būtent todėl politinei vadovybei priklauso atsakyti, ar pasirinktas tempas atitinka grėsmę. Žmonių pastangos nesuteikia politikams teisės kiekvieną nepatogų klausimą uždengti žodžiais „nuosekliai stipriname“.
1940 metais Lietuva buvo palikta be organizuoto karinio pasipriešinimo sovietinei okupacijai. Šiandien mūsų padėtis kita – turime NATO sąjungininkus ir kitokias gynybos galimybes. Tačiau istorijos pamoka tebėra aktuali: sprendimai, ar valstybė priešinsis ir kuo priešinsis, turi būti įgyvendinti iki ultimatumo.
Todėl klausimas paprastas: ar mes realiai ruošiamės gintis tokiu tempu, kokio reikalauja grėsmė, ar kuriame patogų pasirengimo vaizdą iki 2032 metų?
Nes labai nesinorėtų dar kartą sulaukti 1940-ųjų pamokos, šįkart su nepriekaištingai parengtu paaiškinimu, kodėl viskam pritrūko laiko.
