Dėl Kremliaus spaudimo veiklą nutraukianti „Novaja Gazeta“ savo likimą apibūdina tiesiai: „Mus nužudė.“ Vieno seniausių nepriklausomų Maskvos laikraščių sunaikinimas siunčia perspėjimą ir kitoms Rusijos redakcijoms. Vladimiro Putino režimas siekia įtvirtinti tvarką, pagal kurią galima kritikuoti pavienes problemas, tačiau draudžiama aiškinti, kaip jos susijusios su pačia valdžios sistema.
Paulas Goble’as, „Eurasia Daily Monitor“
Leidinys „Novaja Gazeta“ išsiskyrė gebėjimu susieti atskirus faktus ir parodyti platesnį jų kontekstą. Net skelbdama apie priverstinį veiklos nutraukimą redakcija liko ištikima šiam principui: laikraščio sunaikinimą susiejo su Rusijos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių naikinimu.
Dėl leidinio autoriteto prieš jį nukreiptos kratos, draudimai ir tyrimai tampa bauginančiu signalu kitoms Rusijos žiniasklaidos priemonėms. Jos gali atsidurti panašioje padėtyje, jeigu nesilaikys Kremliaus nustatytų ribų. Šis perspėjimas ypač paveikus tuo metu, kai valstybės paramos negaunančios redakcijos ir taip sunkiai išsilaiko, o dalis jų priverstos užsidaryti.
Nors tokie veiksmai kelia žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą, kartu jie skatina savicenzūrą. Dalis „Novaja Gazeta“ darbuotojų galbūt pereis į kitas redakcijas, tačiau labiau tikėtina, kad daugelis išvyks į užsienį ir prisijungs prie ten dirbančių kolegų. Už Rusijos ribų veikiančios redakcijos galės tęsti darbą, tačiau laikraščio nutildymas Maskvoje žymi naują tamsų Rusijos žiniasklaidos laikotarpį. Tikėtina, kad jis tęsis tol, kol valdžioje liks Putinas.
Spalio 30 d. „Novaja Gazeta“ redakcija paskelbė, kad veiklą nutrauks lapkričio 9-ąją. Sprendimas priimtas po kratų, reikalavimo išsikraustyti iš redakcijos patalpų ir skaitytojų paramą rinkusios sistemos blokavimo. Taip leidinys neteko ir darbo vietos, ir išgyventi padėjusių pajamų.
„Mes nemirėme; mus nužudė kartu su Konstitucija“, – tokiais žodžiais laikraščio atstovai apibūdino susiklosčiusią padėtį.
Maždaug 50 nuolatinių darbuotojų ateitis lieka neaiški. Dalis jų veikiausiai prisijungs prie užsienyje dirbančių žurnalistų, besilaikančių tų pačių profesinių principų. Vis dėlto daugiau kaip tris dešimtmečius trukęs leidinio darbas Maskvoje artėja prie pabaigos. Tai teko pripažinti ir vyriausiajam redaktoriui Sergejui Sokolovui.
Laikraščiai Rusijoje nyksta dėl kelių vienu metu veikiančių priežasčių: augančių sąnaudų, interneto konkurencijos ir įvairių formų valdžios spaudimo. Silpstant vietos spaudai, kai kuriuose regionuose lieka vis mažiau nepriklausomų šaltinių, galinčių fiksuoti valdžios veiksmus ir saugoti vietos bendruomenių atmintį. Aktyvistai mėgina išsaugoti uždarytų laikraščių numerius, kad kartu su redakcijomis nepradingtų ir jų sukaupti liudijimai.
Tačiau „Novaja Gazeta“ atvejis ypatingas. Ilga leidinio istorija ir drąsūs žurnalistiniai tyrimai pavertė jį nepriklausomos žurnalistikos simboliu. Todėl jo uždarymas suvokiamas kaip grįžimo į tamsią praeitį ženklas. Priverstinį veiklos nutraukimą pasmerkė kitos redakcijos, opozicijos atstovai ir žmogaus teisių gynėjai.
Per 33 gyvavimo metus laikraštis išgarsėjo rašydamas apie tai, ką Kremlius būtų norėjęs nutylėti. Leidinys ne kartą patyrė persekiojimą, jo veikla buvo stabdoma, tačiau redakcija rasdavo būdų tęsti darbą. Ankstesnė patirtis kai kuriems leidžia tikėtis dar vieno atgimimo. Vis dėlto dabartinis spaudimas apima pačius išlikimo pagrindus: patalpas, finansavimą ir darbuotojų saugumą.
Kratos bei baudžiamojo persekiojimo grėsmė kuria baimės atmosferą, veikiančią net atkakliausius žurnalistus. Todėl, nors dalis redakcijos darbuotojų nepraranda vilties, optimizmui pagrindo lieka vis mažiau.
Kremliaus priešiškumą paaiškina būtent tas darbo principas, dėl kurio „Novaja Gazeta“ pelnė autoritetą. Laikraštis neapsiribodavo pasakojimais apie pavienius siaubingus įvykius. Jis aiškindavo, kaip jie susiję tarpusavyje ir kokį vaidmenį juose atlieka valstybės politika, Putinas bei jo aplinka.
Toks požiūris leidinį darė ypač vertingą skaitytojams ir pavojingą režimui. Jis neleido kiekvieno piktnaudžiavimo aiškinti tik vietos pareigūno savivale ar atsitiktine klaida.
Būtent čia atsiskleidžia siekis grįžti prie sovietinio žiniasklaidos kontrolės modelio, vyravusio iki Michailo Gorbačiovo viešumo politikos. Pagal šią logiką galima kritikuoti konkrečius trūkumus, tačiau nevalia jų apibendrinti ir kelti klausimo, ar juos sukuria pati valdžios sistema.
Putinui toks modelis naudingas bent trimis požiūriais.
Pirma, leidimas aptarti kai kurias pavienes problemas padeda palaikyti žiniasklaidos laisvės regimybę. Ir Rusijos gyventojams, ir užsienio stebėtojams galima rodyti kritiškas publikacijas kaip tariamo atvirumo įrodymą.
Antra, draudimas susieti problemas su režimu apsaugo pačią sistemą nuo kritikos. Atsakomybė nukreipiama žemesniems pareigūnams arba dėmesys perkeliamas į kitų valstybių trūkumus, pasitelkiant propagandoje įprastą atsikirtimą: „O kaip pas juos?“
Trečia, tokia tvarka suteikia Putinui ir jo aplinkai daugiau veikimo laisvės. Viešos kritikos grėsmę lemia pirmiausia santykiai su aukštesniais valdžios hierarchijos veikėjais, o ne atsakomybė visuomenei.
Šia kryptimi Putinas nuosekliai judėjo po Krymo aneksijos. „Novaja Gazeta“ sunaikinimas žymi dar vienos ribos peržengimą.
Jeigu šio leidinio likimas galutinai įbaugins likusias nepriklausomas Rusijos redakcijas, Konstitucijoje įrašytos laisvės dar labiau nutols nuo tikrovės. Pagrindinės tokios politikos aukos bus tiesa ir žmonės, gyvenantys Putino valdžioje.
****
Apie autorių. Paulas Goble’as – JAV analitikas, ilgametis Rusijos ir kitų posovietinių šalių tautinių bei religinių klausimų specialistas. Dirbo JAV Valstybės departamente, Centrinėje žvalgybos agentūroje, „Amerikos balse“ ir „Laisvosios Europos / Laisvės radijuje“. Rengia apžvalgas „Window on Eurasia“, bendradarbiauja su Jamestown fondu. Už paramą Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimui ir Rusijos kariuomenės išvedimui apdovanotas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybiniais apdovanojimais.
