Kadangi po ankstesnio įrašo sulaukiau pastabos, kodėl, nagrinėdama leftizmo genezę, susikoncentruoju vien į prancūzų filosofus ir neminiu Frankfurto mokyklos įtakos, tai teko labiau pasigilinti į jų skirtumus ir panašumus.
Rasa Čepaitienė
Išties, norint suprasti pilną Vakarų visuomenių nuokrypio į kairę paveikslą, būtina pamatyti šitų dviejų galingų intelektualinių srovių egzistavimą ir galiausiai sintezę. Prancūzų poststruktūralizmas ir vokiečių Frankfurto mokykla, dar žinoma kaip Kritinė teorija, XX amžiaus antrojoje pusėje susiliejo į vieną ideologinę srovę, kuri formuoja šiuolaikinį leftizmą.
Šis procesas prasidėjo nuo esminio kairiosios minties posūkio, kai mąstytojai nusigręžė nuo klasikinio marksizmo, orientuoto į ekonominę darbininkų kovą. Suvokus, kad Vakarų darbininkai dėl augančio pragyvenimo lygio revoliucijų kelti neketina, kova buvo perkelta į kultūros, kalbos ir tapatybės lauką.
Tokiu būdu filosofai prancūzai ir Vokietijos žydai idealiai papildė vieni kitus. Frankfurto mokyklos atstovai, tokie kaip Maxas Horkheimeris ar Theodoras Adorno, išmokė visuomenę nuolat kvestionuoti ir dekonstruoti visas tradicines Vakarų struktūras, šeimą bei autoritetus, matant juose tik paslėptos „priespaudos” įrankius.
Tuo tarpu prancūzų filosofai, ypač Michel Foucault ir Jacques Derrida, suteikė šiam mąstymo virsmui dvasinius ir kalbinius instrumentus, paskelbdami, kad objektyvios tiesos ar biologinių faktų nėra, o viskas aplinkui tėra dominuojančių grupių sukurti galios santykiai.
Ypatingą istorinį vaidmenį šiame virsme suvaidino bėgimas nuo totalitarizmo. Ketvirtajame dešimtmetyje, Vokietijoje įsigalint nacizmui, Frankfurto mokyklos mąstytojai, kurių didžioji dalis buvo žydų kilmės intelektualai, pasitraukė į Jungtines Valstijas.
Taip jų idėjos rado prieglobstį prestižiniuose Amerikos universitetuose, kur vėliau susijungė su prancūzų teorijomis. Šio judėjimo dvasiniu tėvu tapęs Herbertas Marcuse išpopuliarino idėją, kad naująja revoliucine jėga turi tapti nebe gamyklų darbininkai, o studentai, mažumos ir marginalizuotos grupės.
Prasidėjo strateginis procesas, žinomas kaip „ilgas žygis per institucijas” – nuoseklus švietimo, medijų ir kultūros erdvių užvaldymas, iš kurio universitetuose gimė šiandieninės lyčių, kritinės rasių ir postkolonijinės studijos.
Būtent ši istorinė linija šiandien atveda prie dramatiško ir tragiško ideologinio paradokso. Žydų intelektualų suformuota Kritinė teorija, kuria pradžioje buvo siekiama analizuoti autoritarizmą ir apsaugoti mažumas nuo persekiojimo, ilgainiui evoliucionavo į supaprastintą bei dogmatišką prispaustųjų ir prispaudėjų dichotomiją.
Šioje radikalioje šiuolaikinio leftizmo matricoje visos Vakarų valstybės bei jų kultūra automatiškai priskiriamos „prispaudėjų” kategorijai.
Kadangi Izraelis ir platesnė žydų bendruomenė Vakaruose vertinami kaip sėkminga, itin įtakinga ir puikiai integruota šios sistemos dalis, jie naujųjų kairiųjų akyse taip pat tapo privilegijuotais prispaudėjais.
Šiandien Vakarų universitetų miesteliuose ir gatvėse susiduriama su atviru antisemitizmu, kur agresyvūs antivalstybiniai šūkiai ir parama tokioms teroristinėms organizacijoms kaip Hamas yra teisinami kilnia kova prieš sisteminę priespaudą.
Istorija apsuko pavojingą ratą, kai idėjos, pradžioje tarnavusios kaip bėgančiųjų nuo totalitarizmo skydas, susijungė su prancūzišku nihilizmu ir tapo įrankiu, kurį šiuolaikiniai kairieji naudoja tam pačiam totalitarizmui, persekiojimui ir naujų konfliktų kurstymui Vakarų visuomenėse.
Tačiau tame esama ne tik Uroboro efekto, bet ir gilios veidmainystės. Tokiu būdu šiuolaikinė kairė nusisuka ir išduoda realius prispaustuosius ir, nebekovodama su sistemine nelygybe, pati stoja tarnauti kapitalizmui.
