Per savo tūkstantmetę istoriją žydai pastebėjo, kad tautos, kurios atsigręžia prieš juos ir ima juos persekioti, netrukus pačios smunka. Tokių pavyzdžių istorijoje gausu. Peržvelkime keletą jų.
Aurimas Guoga – apžvalgininkas
- Ispanija, 1492–1588 m. Pirmoji data žymi žydų persekiojimo pradžią, o antroji – Ispanijos karinės galybės žlugimą. Tiesa, Ispanija po 1492 m. dar išgyveno kelis pakilimo dešimtmečius, tačiau ir ji neišvengė nuosmukio. Šis dėsningumas geriau matyti iš kitų pavyzdžių.
- Rusijos imperija. Po caro Aleksandro II nužudymo 1881 m. kilo pogromų banga. Smurtas vėl išplito 1903–1906 m. Vienas žinomiausių atvejų – 1903 m. Kišiniovo pogromas, per kurį vietos valdžia laiku nesustabdė žudynių ir plėšimų. Oficialūs suvaržymai ir smurtas skatino žydų emigraciją. 1917 m. monarchija žlugo ir prasidėjo neapsakomi baisumai.
- Nacistinė Vokietija – nuo persekiojimo pradžios 1933 m. iki režimo žlugimo 1945 m. Iki naciams ateinant į valdžią Vokietija pirmavo daugelyje sričių. Čia dirbo vieni geriausių mokslininkų ir inžinierių, šalis pirmavo ir meno srityje. Prasidėjus žydų persekiojimui visa tai greitai žlugo.
- Holokaustas Lietuvoje. Pas mus taip pat matyti tas pats dėsningumas. Po Holokausto didžioji dalis gabiausių žmonių buvo ištremta į Sibirą, kur nemažai jų žuvo. Prasidėjo partizaninis karas ir persekiojimai, buvo nusavinama žemė ir verslai.
Nelipkime ant to paties grėblio
Tokių pavyzdžių istorijoje gerokai daugiau. Tai tiesiog istorijos dėsnis. Nė viena šalis, pradėjusi persekioti žydus, nesuklestėjo.
Todėl dabar, kai gyvenimas Lietuvoje normalizavosi ir išgyvename civilizacinį pakilimą, labai nesinorėtų, kad visa tai vėl sugriautume savo rankomis. Lietuviai labai imlūs iš Vakarų ateinančioms madoms.
Tačiau būti vakariečiu reiškia ir turėti galvą ant pečių. Visais laikais žydus mėgo žmonijos mažuma, o jų nekentė dauguma. Šalys, kurios draugiškai juos priimdavo ir leisdavo atsiskleisti jų talentams, suklestėdavo. Kitos, pasidavusios antisemitizmui, patekdavo į įvairių griaunamųjų jėgų sūkurį.
Antra. Pastarųjų laikų istorija rodo, kad antisemitizmui pasidavusiose šalyse, kurios pirmiausia ima kaltinti Izraelį (išgalvotu) arabų genocidu, nevaržomai auga islamistų įtaka.
Pavyzdžiui, 2025 m. rugsėjo 22 d. Prancūzija pripažino Palestinos valstybę, nors palestiniečių lyderiai yra pasiryžę griebtis terorizmo ir neslepia planų plėsti džihadą į užsienį. Vos po metų matome islamistų siautėjimą Prancūzijos miestų gatvėse. Jie daužo parduotuvių langus, grobia prekes ir netgi sudegino Liono katedrą.
Mums reikia išklausyti ir Izraelio pusę. Arabų teroristų tikrieji tikslai skiriasi nuo tų, apie kuriuos jie mums pasakoja. Jie siekia vykdyti islamo priesakus ir suverenios valstybės kūrimas jiems nerūpi.
Šie priesakai liepia užkariauti žemes ir žudyti žydus. Tuo jie ir užsiima. „Hamas“ Gazoje ir „Hezbollah“ Libane nuolat kaupia ginklus, kasa tunelius ir apšaudo Izraelio teritoriją. Kai po 2023 m. spalio 7 d. izraeliečių kantrybė trūko, džihadistai puolė slėptis už moterų ir vaikų.
Tai leido jiems sukurti pasakojimą, esą Izraelis vykdo genocidą. Tačiau arabų moterys ir vaikai nežūtų, jei žudikai nesislėptų tarp jų nuo Izraelio smūgių. Izraelis turi pareigą apsaugoti savo gyventojus. Tam jis persekioja žudikus ten, kur juos randa. O šie slepiasi tarp moterų ir vaikų, kad vėliau galėtų apkaltinti Izraelį genocidu.
Tad socialiniuose tinkluose aptariamą studentų išpuolį prieš dėstytoją Lietuvoje (žiūrėkite tekstą žemiau po žvaigždutėmis) vertinu kaip stojimą į džihadistų pusę. Džihadistai neslepia pradėję pasaulinę intifadą – nuo šiol jie terorizuos visus ir visur, kur tik pajėgs.
Kai vakariečiai puola jiems padėti, džihadistai įgauna sparnus. Tose šalyse musulmonų gretos sparčiai auga, o jų mečetės radikalėja. Musulmonų bendruomenė tampa nepakanti ir smurtinga.
Taigi ant kortos pastatyta mūsų civilizuota ateitis. Kaip rodo kitų Vakarų šalių patirtis, džihadistinė propaganda vakariečių mąstymą veikia panašiai, kaip rusų mąstymą veikia jų imperialistinė propaganda. Su tais, kurie jai pasiduoda, tampa neįmanoma susikalbėti. Jie tampa tranais, griaunančiais europietišką visuomenę, ir visokeriopai tarnauja musulmonams, nes laiko juos tauriais ir baisiai nuskriaustais.
O mūsų pareiga – apginti civilizaciją nuo jos priešų. Daugelį amžių mūsų protėviai kardu stabdė musulmonų veržimąsi, o šiandien patys pasiduodame, nes leidžiamės apgaunami.
*****
Komentaras apie VDA atvejį
Studentų išpuolį prieš Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytoją vertinu kaip stojimą į džihadistų pusę. Pasak dėstytojo, užteko keliems studentams paskelbti jį genocido rėmėju ir paraginti kitus nesiregistruoti, kad Akademija atšauktų jo animacijos dirbtuves.
VDA atsakymas, kad užsiregistravo per mažai studentų, tik patvirtina, kad boikotas pasiekė savo tikslą.
Kodėl Akademija neatvėrė dirbtuvių kitų programų studentams? Ir kiek verti jos skelbiami akademinės laisvės principai, jeigu užtenka kelių žmonių spaudimo, kad dėstytojui būtų užvertos auditorijos durys?
Per savo tūkstantmetę istoriją žydai pastebėjo, kad tautos, kurios atsigręžia prieš juos ir ima juos persekioti, netrukus pačios smunka. Nė viena šalis, pradėjusi persekioti žydus, nesuklestėjo. Iki naciams ateinant į valdžią Vokietija pirmavo mokslo, inžinerijos ir meno srityse. Prasidėjus žydų persekiojimui, pati ėmė vyti žmones, kurių talentai padėjo jai iškilti. Lietuvai šito nereikia aiškinti Vokietijos pavyzdžiu. Užtenka prisiminti, ką patys praradome per Holokaustą.
Dabar, kai gyvenimas Lietuvoje normalizavosi ir išgyvename civilizacinį pakilimą, labai nesinorėtų, kad visa tai vėl sugriautume savo rankomis. Lietuviai labai imlūs iš Vakarų ateinančioms madoms.
Tačiau būti vakariečiu reiškia ir turėti galvą ant pečių. Jeigu dėl to, kad žmogus gina Izraelį, jau galima jį išstumti iš auditorijos, tai kas bus toliau? Leisdamiesi į antisemitizmą, griausime savo šalį. Ir šįkart negalėsime pasakyti, kad nežinojome, kuo tai baigiasi.
Susiję tekstai:
