Aurimas Guoga, apžvalgininkas
Yra ir politinė mįslė. Kaip ne kaip, „Hamas“ yra Irano įrankis, o Iranas kovoja prieš Vakarus ir jų gyvenimo būdą. Kokiu būdu LGBT eisenose atsiranda palestiniečių vėliavos? Kodėl LGBT aktyvistai turi norėti, kad arabai išpjautų, neduok Dieve, žydus, kodėl islamo tironija jiems mielesnė nei judėjiška civilizacija? Galų gale, jeigu LGBT, kaip ir platesnis leftistų judėjimas, taip karštai palaiko Ukrainą, kokiu būdu nutinka, kad čia jie stoja į Maskvos sąjungininkų pusę? Pamėginsime visa tai išpainioti ir suprasti, kas čia vyksta.
Leftistai – vakarietiško stiliaus komunistai
Painioti šią mįslę pradėsime nusikeldami į vėlyvesnį Šaltojo karo etapą. Maždaug 1965–1985 metai. Vakaruose darbininkų judėjimas nugeso, kapitalizmas jų poreikius atliepė geriau nei komunizmas. Tradicinė marksizmo ideologija išsikvėpė, negalėjai rasti pakankamai norinčių įvykdyti perversmą ir visas gamybos priemones perduoti šio perversmo organizatoriams. O Maskva ir toliau nepaliaujamai siuntė paramą, siekė plėsti griaunamą įtaką vadinamajame laisvajame pasaulyje.
Tada Vakarų komunistai persimainė. Jie atsisakė ankstesnės marksistinės retorikos ir pradėjo elgtis kaip įprastinė demokratinė partija. Nuo tada vakarietiški komunistai nebedeklaravo, kad nori demontuoti Vakarus ir perdaryti juos pagal sovietinį modelį. Ne, dabar jie neva nori plėsti laisvę – atsiranda antikolonijinis judėjimas, moterų emancipacija, kova už LGBT teises. Vėlyvojo etapo vakarietiški komunistai nuo sovietinių ar ankstesnio laikotarpio vakarietiškų komunistų skiriasi tuo, kad jie kaip arbūzas – iš išorės žalias, o viduje raudonas. Jie apsimetė demokratais, kad pasiektų savo anaiptol nedemokratinių tikslų. Jie ir toliau siekė įvykdyti revoliuciją, tačiau dabar jau daugiau pasitelkdami demokratijos mechanizmus.
Šie naujojo tipo komunistai ir vadinami leftistais. Jie, kaip ir tradiciniai komunistai, yra vakarietiškų vertybių priešai, nori demontuoti Vakarus, bet tai daro ne taip atvirai. Jie skverbiasi į įvairias demokratines partijas ir mėgina jas užvaldyti iš vidaus. Tai daroma papirkinėjant partijų lyderius, apstatant juos savo statytiniais ir taip toliau. Ar partija užvaldyta leftistų, galima spręsti pagal tokį požymį – ar partija iš tiesų atstovauja savo šalininkų interesams, ar rūpinasi tik visokiomis mažumomis ir aiškina, kad didžiai nenormalu šiek tiek pasirūpinti ir savimi.
O tuo pačiu pamatėme, kaip LGBT žmogus gali žygiuoti po islamistų vėliava ir tame nematyti nei rimto prieštaravimo, nei pavojaus sau. Kadangi tai iš esmės komunistinis judėjimas, jis sujungia ir antikolonijinę, ir LGBT darbotvarkę. Reikia palaikyti tiek trečiojo pasaulio žmonių kovą prieš vakarietišką imperializmą, tiek LGBT teises. Abi šios grupės neva yra vakarietiško imperializmo aukos, tad turi remti viena kitą.
Sekite pinigus
Leftistinę ideologiją padėjo sukurti ir plėsti dar Maskva, bet vėliau įsijungė ir kiti Vakarų priešai. Praturtėjusios Persijos įlankos šalys neatsisakė religinių tikslų – užkariauti pasaulį islamui. Kadangi Šaltojo karo metais sovietinis KGB rėmė įvairių kraštų pasipriešinimą Vakarams, sovietinė ir islamistinė ideologijos suartėjo. Taip Irano fundamentalistai prakalbo apie islamo revoliuciją, ne vieną jos požymį perėmė iš socialistinės revoliucijos. Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Ne paskutinėje vietoje ir tai, kad kai kur islamas ir komunizmas pasirodė gana natūraliai suderinami.
Tad sovietai rėmė tam tikras šalis ir grupuotes islamo pasaulyje, nes šių veikla atitiko sovietų antivakarietiškos politikos interesus. KGB užduotis buvo kaišioti Vakarams pagalius į ratus, kur tik rankos pasiekia. Jie pasinaudodavo islamistais, jeigu šie nebuvo atvirai priešiški ir sovietams. O kadangi islamistams reikėjo paramos iš išorės, paprastai kažkaip susitardavo. Taip suartėjo komunistai ir islamistai. Atitinkamai ir islamistams leftistų ideologija ne tokia jau ir nemiela – sovietų padedami, jie galėjo kovoti prieš Vakarus, vadovaudamiesi savo tikslais.
Šiandien leftistinį judėjimą Vakaruose finansuoja ne tik Kremlius, bet ir islamiškos šalys. Tai paaiškina, kaip nutinka, kad LGBT aktyvistai žygiuoja prieš „tradicines vertybes“ ir nešasi palestiniečių islamistų, kurie neslepia planų vėliau juos išpjauti, vėliavas. Tai užsakymas.
Išdaviko psichologija
Pamatėme politinius motyvus organizuoti LGBT eisenas, pamatėme, kodėl jas remia islamo fundamentalistai ir kodėl LGBT aktyvistai žygiuoja po islamistų vėliavomis. Tačiau kas motyvuoja žmones jungtis prie tokio judėjimo? Juk negali pasakyti, kad visi ten tik todėl, kad papirkti. Yra, be abejonės, ir nuoširdžiai įtikėjusių. Tokių dauguma. Tad mes toliau ieškosime vidinio motyvo, kodėl žmonės tampa leftistais, kuo juos patraukia LGBT judėjimo ideologija – ir apskritai, kodėl jie kurti žiniai, kad tai kelias į susinaikinimą ir beviltišką vergovę.
Kad atsakytume į šį klausimą, turime suprasti išdaviko psichologiją.
Įsivaizduokite karo belaisvių stovyklą Korėjos karo metu (1950–1953). Ten kinai laiko amerikiečių karo belaisvius. Tardytojas kviečiasi po vieną ir širdingai kalbasi apie jų kovos prasmę. Vaizduoja, kad nuoširdžiai nori suprasti, kodėl amerikiečiai kovoja prieš tokį puikų dalyką kaip komunizmas. Vieną po kito vardija tos sistemos privalumus. Kai kur amerikiečių kareivis nesutinka, bet kai kur ir linksi galva. Kaip ne kaip, jaunuolis, o prieš jį – gudrus ideologas.
Kai pašnekovai randa sąlyčio taškų, tardytojas įkalba belaisvį ties tuo pasirašyti. Nežinau, kaip aiškino, kam jam to reikia. Tik vėliau nutinka netikėtas dalykas: stovyklos radijas paskelbia, kad toks ir toks karys ne tiek jau ir priešiškas komunizmui, kad jis pasirašė štai po tokiomis komunizmo tiesomis.
Bendražygiai, žinoma, apspinta savo nelaimės draugą, verčia pasiaiškinti. Čia pasireiškia vienas psichologinis veiksnys, dėl kurio ir pasakoju šią istoriją. Kad karys nepasirodytų apgautas ar palaužtas, jis pradeda aršiai gintis. Jis ima įsijautęs aiškinti, kad tuo visuomet tikėjo ir kad komunizmas jam ne toks jau ir tolimas. Tai psichologinis gynybos mechanizmas.
Akistata su savais galutinai perkreipia jo įsitikinimus. Tie karo belaisviai, kuriuos tardytojai sugebėjo pateikti kaip komunizmo šalininkus, tapdavo prisiekusiais komunistais iki gyvenimo pabaigos.
Leftistai mus išdavė ir tapo prisiekusiais priešais
Šį reiškinį stebime ir mūsų gyvenime. Leftistai metasi į neokomunistinę darbotvarkę ir tuo pačiu išduoda mus. Kol žmogus dar tyliai viduje svarsto, kas gerai ir teisinga, jį galima perkalbėti. Bet kai apie savo apsisprendimą deklaravo viešai – viskas, kelio atgal nebėra. Šis žmogus pradeda nuvertinti visa, kas gera vakarietiškame pasaulyje, agresyviai puola mūsų vertybių gynėjus, fanatiškai tiki, kad jam įpirštos ideologinės klišės yra šviesa ir kelias į geresnį rytojų. Nereikia nė sakyti, jis aklas bet kokioms apraiškoms, rodančioms, kad jo įsitikinimai neveikia. Gali duoti jam supleškinti šalį – vis tiek kartos, kad tiesos nepajudinamai teisingos ir kad baisūs visi, kurie joms stoja skersai kelio.
Apibendrinimas
Tad dabar jau galime apibendrinti klausimą, kas suveda LGBT aktyvistus ir islamistus po viena vėliava, kodėl leftistai kovoja už žmogaus teises Vakaruose, bet yra akli nepalyginamai didesniems pažeidimams Rytuose. Pirma, leftistai yra neokomunistai. Jie tęsia Šaltojo karo laikų priešpriešą priešo pusėje. Jie net nuožmumą ir tironiją musulmoniškose šalyse teisina kaip vakarietiško kolonializmo palikimą.
Juos finansuoja ir kitais būdais remia Maskva ir musulmoniškos šalys. Taip, neretai net ir tuomet, kai plačia gerkle rėkia prieš Maskvą. Bet rusai jau seniai išmoko, kaip perduoti jiems pinigus, nuslepiant, iš kur jie atkeliauja.
Kadangi leftistai viešai išdavė savo žmones, jie fanatiškai laikysis šių įsitikinimų. Neįmanoma, kad atsitokėtų vien dėl to, kad geranoriškai parodėte, kur klysta. Taip pat jų neprivers susimąstyti, kai jų politika žlugs, kai rezultatai bus priešingi pageidautiems ir kai bus tarsi ir neįmanoma to nematyti. Nematys. Ras visokių absurdiškų pasiteisinimų – neva jų politika iš tiesų buvo puiki, bet ją suardė kokie nors kalėjime jau seniai sėdintys politiniai priešininkai – arba, geriausiu atveju, užsienio priešai.
Galiausiai už viso to slypi puolimas prieš vakarietišką dvasinį pradą, prieš dieviškas idėjas, kurios mus išlaisvino ir kurių padedami susikūrėme nuostabią civilizaciją. Tai karas prieš prigimtinę šeimą, prieš privačią nuosavybę, sąžinės laisvę ir teisę auklėti vaikus savo nuožiūra. Tai komunizmas, kuris taikosi šias D-vo duotas teises iš mūsų atimti ir uzurpuoti sau. Nes jeigu pavyktų, tie politrukai taptų pasaulio viešpačiais, galėtų, kaip įsigeis, tvarkytis su mūsų likimais.
