Jėzus prieš savo kančią Vakarienbutyje, nuplovęs mokiniams kojas ir įsteigęs savo meilės sakramentą – Eucharistiją, ragino mokinius gyventi meilėje: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Žmonės turi atpažinti, kokie esame krikščionys ir geri Jėzaus draugai, ne iš to, kaip mes meldžiamės ar kaip dažnai lankome bažnyčią, bet kaip praktikuojame meilę. Meilė yra tarsi plazdanti krikščionio vėliava. Todėl labai svarbu dažnai pasitikrinti, kaip laikomės meilės įsakymo.
Lengva mylėti tuos žmones, kurie myli mus ir mums daro gera, tačiau sunku mylėti mums nusikalstančius. Todėl Jėzus įsakmiai ragino savo klausytojus būti atlaidžius mums nusikaltusiems, nes atlaidumas garantuoja teisę patirti Dievo gailestingumą.
Kartą apaštalas Petras paklausė Jėzų: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 21–22).
Jėzus papasakojo palyginimą apie du skolininkus. Vienas iš jų buvo skolingas milžinišką sumą – dešimt tūkstančių talentų. Skolininkas maldavo valdovą turėti kantrybės, kol jis sugrąžins skolą. Valdovas buvo didžiadvasis ir skolą dovanojo. Patyręs tokį valdovo gailestingumą, skolininkas nieko nepasimokė ir, sutikęs savo draugą, kuris jam buvo skolingas tik šimtą denarų, reikalavo tuojau grąžinti skolą. Neatsižvelgęs į draugo maldavimą turėti kantrybės, įmetė jį į kalėjimą, kol atiduos visą skolą. Valdovas, sužinojęs apie tokį savo pavaldinio poelgį, tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ (Mt 18, 33) ir negailestingąjį skolininką atidavė budeliams, kol atgaus skolą. Papasakojęs palyginimą Jėzus ištarė įsidėmėtinus žodžius: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35).
Tikri Jėzaus sekėjai privalo puoselėti atlaidumą. Palaimintasis Teofilius Matulionis per penkiolika nelaisvės metų iš savo tardytojų ir prižiūrėtojų patyrė daug blogio, bet visuomet išlaikė ramybę ir pagarbą savo kankintojams, – už juos meldėsi ir visuomet pasakydavo tik gerą žodį.
Gebėjimas atleisti liudija apie žmogaus dvasinę brandą. Apaštalas Paulius pirmuosius krikščionis mokė: „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3, 12–13).
Sunkiausia atlaidiems būti tiems, kurie turi daug puikybės. Jei praktikuojame nuolankumą – pripažįstame, kad patys esame silpni ir daug kartų nusidėję, tuomet nesunku valdyti savo pyktį ir atleisti mums nusikaltusiam broliui ar sesei.
Siracido knygoje skaitome: „Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsiesi, nuodėmės bus tau atleistos. Argi galėtų žmogus puoselėti pyktį ant artimo ir laukti iš Viešpaties išgydymo?“ (Sir 28, 2–3).
Pasitikrinkime kaip praktikuojame atlaidumą – už blogį neatsakyti blogiu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
