Maskva skelbia nuolat tik augantį ginklų eksporto užsakymų portfelį, tačiau nepriklausomi vertintojai skaičiais abejoja.
Tomas Čyvas
Karas paprastai ryja pinigus. Rusijos karas prieš Ukrainą – juo labiau. Tačiau Maskva mėgina net ir šią katastrofą paversti preke: fronte išbandytus ginklus siūlo Afrikai, Azijai ir Artimiesiems Rytams, o ukrainiečių sėkmingai panaudotas technologijas kopijuoja bei įtraukia į savo eksporto katalogus. Klausimas tik vienas – kiek čia tikro pelno, o kiek Kremliaus reklamos.
Rusijos valstybinė ginklų eksporto bendrovė „Rosoboronexport“ rugsėjo 7 dieną paskelbė, kad per pirmąjį 2026 metų pusmetį pasirašė ginklų ir karinės technikos eksporto sutarčių už 13 mlrd. JAV dolerių. Bendrovės teigimu, tai beveik prilygsta visų 2025 metų rezultatui.
Kremliaus pasakojimus reikia tikrinti
Sausio pabaigoje Vladimiras Putinas taip pat tvirtino, kad 2025 metais Rusija iš ginklų eksporto gavo daugiau kaip 15 mlrd. JAV dolerių ir tiekė karinę techniką daugiau nei trisdešimčiai valstybių. Pasak jo, šios pajamos turėtų būti naudojamos gynybos įmonėms modernizuoti, gamybai plėsti, moksliniams tyrimams ir naujiems projektams finansuoti.
Taigi Maskvos pateikiama schema paprasta: karas reikalauja vis daugiau išlaidų, tačiau kartu suteikia progą reklamuoti ginklus, plėsti gamybą ir dalį pinigų susigrąžinti eksporto rinkose. Vis dėlto Rusijos pareiškimus būtina atskirti nuo nepriklausomai patikrinamų duomenų.
Maskvos milijardai ir SIPRI abejonės
Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenys verčia abejoti optimistinėmis Kremliaus ataskaitomis. Instituto vertinimu, 2021–2023 metais Rusijos ginklų eksportas smuko nuo 14,6 mlrd. iki maždaug 3 mlrd. JAV dolerių.
Didžiąją 2021–2025 metų eksporto dalį sudarė tiekimas trims pirkėjoms: Indijai teko 48 proc., Kinijai ir Baltarusijai – po 13 procentų.
Milijardai tikri ar propagandiniai?
Rusija nebeskelbia išsamių duomenų Jungtinių Tautų atitinkamiems registrams, todėl tiksliai apskaičiuoti jos pardavimus užsieniui darosi vis sunkiau. Tai patogu ir propagandai: Maskva gali skelbti sutarčių vertę, užsakymų portfelį ar numatomas pajamas, tačiau šie dydžiai nėra tas pats, kas realiai pristatyta technika ir gauti pinigai.
Kita vertus, Rusijos karinė pramonė tikrai dirba dideliais tempais. Kai kuriais vertinimais, 2025 metais jos pajamos išaugo apie 23 procentus. Tačiau šį augimą greičiausiai lėmė ne eksporto stebuklas, o milžiniški pačios Rusijos kariuomenės užsakymai. Kitaip tariant, ginklų gamyklos gali klestėti, nors valstybės biudžetas dėl to grimzta vis giliau. Vienos įmonės pajamos dar nėra visos šalies pelnas.
Kur Rusija ieško pirkėjų
2000 metais įkurta ir valstybinei korporacijai „Rostec“ priklausanti „Rosoboronexport“ tvirtina nuo 2023 metų pasirašiusi apie 150 sutarčių, kurių bendra vertė viršija 20 mlrd. JAV dolerių.
Bendrovė ypač plečia karinį-techninį bendradarbiavimą Afrikoje, Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose – regionuose, kuriuose Vakarų sankcijų poveikis silpnesnis, o rusiška technika dažnai vilioja mažesne kaina ir dar sovietmečiu užmegztais ryšiais.
„Rosoboronexport“ skelbia, kad per 25 veiklos metus sudarė daugiau kaip 30 tūkst. sutarčių ir eksportavo produkcijos už daugiau nei 230 mlrd. JAV dolerių. 2026 metų pradžioje jos generalinis direktorius Aleksandras Michėjevas teigė, kad bendras eksporto užsakymų portfelis viršijo 60 mlrd. JAV dolerių.
Svarbu ir tai, kad Rusija parduoda jau ne vien gatavus ginklus. Ji siūlo licencijuotą lėktuvų, sraigtasparnių, šarvuotosios technikos, šaulių ginklų bei šaudmenų gamybą pirkėjų valstybėse.
Tokie projektai užmezga ilgesnę priklausomybę: reikia rusiškų technologijų, atsarginių dalių, specialistų, mokymo ir techninės priežiūros. Vienkartinis sandoris virsta dešimtmečius galinčiu trukti ryšiu.
Brangiausia prekė – naikintuvai
Tarp svarbiausių Rusijos siūlomų eksporto prekių išlieka naikintuvai „Su-57E“ ir „Su-35“. Dvimotoris penktosios kartos „Su-57E“ pristatomas kaip rusiškas atsakas amerikiečių F-22 ir F-35 bei kinų J-20 ir J-35. „Su-35“ – modernizuotas 4++ kartos naikintuvas, Rusijos naudotas Sirijoje ir kare prieš Ukrainą.
Tačiau ir čia reklaminiai pareiškimai ne visada sutamp, kaip teigia analitikai, su pažadų vykdymo terminais.
Iranas buvo užsakęs „Su-35“, bet lėktuvų gamyba ir pristatymas vėlavo. Tuo metu Alžyras, kaip skelbiama, įsipareigojo įsigyti iki keturiolikos „Su-57E“ pagal maždaug 2 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį.
Maskva stengiasi, kad pats karas taptų pardavimo argumentu.
Potencialiems pirkėjams siūloma technika pristatoma kaip „išbandyta kovos sąlygomis“. Nutylima kita medalio pusė: Ukrainos kariuomenė taip pat parodė rusiškų sistemų pažeidžiamumą, o sankcijos, komponentų trūkumas ir pačios Rusijos fronto poreikiai gali trukdyti laiku vykdyti eksporto sutartis.
Karas pakeitė ir prekių lentyną
„Rosoboronexport“ kataloge – oro gynybos sistemos, šarvuotoji technika, artilerija, šaulių ginklai, sraigtasparniai, lėktuvų varikliai, elektroninės kovos priemonės ir dronai. Bendrovė ypač daug dėmesio skiria bepiločiams orlaiviams bei sklandantiesiems šaudmenims.
Jos vadovybė prognozuoja, kad iki 2030 metų bepiločių orlaivių paklausa išaugs 120 proc., o sklandančiųjų šaudmenų – net 400 procentų.
2026 metais Rusijos ginklų pardavėjai beveik kas mėnesį dalyvavo didžiosiose tarptautinėse parodose – Abu Dabyje, Rijade, Kvala Lumpūre, Maskvoje ir Kronštate. Tai ne vien vitrinos. Tokiose parodose mezgami politiniai ryšiai, tariamasi dėl bendros gamybos, kreditavimo ir technologijų perdavimo.
Ypač iškalbingas jūrinių bepiločių sistemų atvejis. Ukrainos sėkmingai panaudoti bepiločiai kateriai ir povandeniniai aparatai pakeitė karo Juodojoje jūroje taisykles, privertė Rusijos laivyną trauktis iš dalies bazių ir kartu parodė pasauliui naujos rūšies pigaus ginklo galimybes. Maskva dabar pertvarko gamybos linijas ir siūlo savo tokių sistemų versijas.
Tai beveik ciniška karo ekonomikos formulė: priešas parodo, kaip galima skaudžiai smogti Rusijai, o Rusija pamėgina jo pamoką nukopijuoti, pagaminti serijiniu būdu ir parduoti trečiosioms šalims.
Viena akivaizdžiausių galimų pirkėjų – Iranas, kuriam pigios asimetrinės jūrinės priemonės būtų ypač tinkamos siauruose Hormūzo sąsiaurio vandenyse.
Pelnas ar bandymas užkamšyti skylę?
Putinas skelbia, kad Rusija šiuo metu vykdo arba rengia daugiau kaip 340 bendrų gynybos projektų su keturiolika valstybių, o 2026–2028 metais ginklų eksportui bus teikiama papildoma valstybės parama. Maskva taip pat siekia didinti pardavimus Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narėms.
Jeigu Rusijos skelbiami skaičiai bent apytikriai teisingi, Vakarams tai nemalonus signalas. Sankcijos apsunkino Rusijos prieigą prie technologijų, finansų ir logistikos, bet neuždarė jai pasaulinės rinkos.
Dalis Afrikos, Azijos ir Artimųjų Rytų valstybių tebelaiko Rusiją priimtina tiekėja, o kai kurios nori ne tik pirkti ginklus, bet ir gaminti juos savo teritorijoje.
Vis dėlto ginklų eksportas nepakeis prarandamų pajamų iš naftos ir dujų. Net Maskvos skelbiami keliolika milijardų dolerių yra gerokai per maža suma, kad kompensuotų milžiniškas karo išlaidas, sankcijų kaštus ir energetikos pajamų nuostolius.
Be to, dalis „Rosoboronexport“ sutarčių gali būti vykdoma metų metus, finansuojama kreditais arba apmokama ne vien pinigais.
Kas Kremliaus draugai
Todėl į klausimą, ar Rusija pelnosi iš karo, atsakymas nėra paprastas. Atskiros jos karinės pramonės įmonės, regionai ir su valdžia susijusios grupės tikrai gali uždirbti. Pats karas padeda reklamuoti kai kuriuos gaminius, skatina naujų sistemų kūrimą ir atveria rinkas valstybėse, kurios nenori jungtis prie Vakarų sankcijų.
Rusijos atveju tai veikiau ne pelnas, o mėginimas dalį karo kainos perkelti užsienio pirkėjams. Valstybė degina milžiniškus išteklius Ukrainoje ir tuo pat metu prekiauja to gaisro įkaitintais ginklais. Pastarųjų pardavėjui karas gali būti mugė. Šaliai jis vis tiek lieka sąskaita – tik ją apmoka ne vien biudžetas, bet ir visuomenė, ateities ekonomika bei žuvusiųjų šeimos.
Parengta pagal John C. K. Daly analizę „Eurasia Daily Monitor“ ir joje nurodytus šaltinius.
