„Meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 10), XXIII eilinis sekmadienis. Apaštalas Paulius laiške Romos tikintiesiems rašė: „Niekam nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. <…> Meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8.10).
Laiške galatams apaštalas Paulius aiškina, kokia turi būti meilė: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 13.14).
Jėzus mokė, kaip reikia praktikuoti meilę tiems asmenims, kurie kuo nors nusikalsta: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15). Broliškas perspėjimas yra vienas iš būdų, kaip turime praktikuoti meilę – nepalikti žmogaus klaidoje, bet pabandyti laimėti jį gėriui.
Vienas Įstatymo mokytojas kartą paklausė Jėzų, ką jis turėtų daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą. Jėzus į klausimą atsakė klausimu: „„O kas parašyta Įstatyme?“ Įstatymo mokytojas atsakė, kad reikia vykdyti meilės įstatymą – mylėti Dievą ir artimą. Pasinaudojęs proga, Jėzus papasakojo palyginimą apie gailestingąjį samarietį (žr. Lk 10, 29–37). Plėšikai, sumušę ir apiplėšę keleivį, paliko jį gulėti šalikelėje. Pro sužeistąjį abejingai praėjo kunigas ir levitas, ir tik svetimšalis samarietis nugabeno į užeigą ir juo pasirūpino. Tokiu būdu jis gražiausiai įvykdė artimo meilės įstatymą. Jėzus, papasakojęs šį palyginimą, Įstatymo mokytojui pasakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37).
Mes, į Dievą tikintys žmonės, esame visiškai priklausomi nuo to, kaip vykdome meilės įstatymą. Jei rūpinamės tik savimi ir esame abejingi medžiaginiame ar dvasiniame varge esantiems žmonėms, tuomet mūsų tikėjimas yra bevertis, nes stokoja esminio bruožo – meilės. Galime daug melstis, pasninkauti, skaityti religines knygas, bet jei truks meilės, mūsų tikėjimas bus apgailėtinas.
Gyvename materialiai išsivysčiusioje visuomenėje, ir dauguma žmonių nepatiria medžiaginio vargo. Tačiau visuomet bus žmonių, gyvenančių varge ir reikalingų mūsų dėmesio. Didžiausio įvertinimo pelno tie, kurie pasišvenčia tarnauti vargstantiesiems. Tai mūsų samariečiai, karitiečiai ir kiti, kurie susiorganizavę padeda varge esantiems žmonėms. Nors nebūtina priklausyti kokiai nors gerus darbus darančiai organizacijai, tačiau būtina mąstyti, ką gero galėtume padaryti į vargą patekusiems mūsų broliams ir seserims.
Per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes padarėme didelę materialinę pažangą, bet dvasinėje plotmėje nuskurdome. Daugelis žmonių yra praradę tikėjimą į Dievą bei amžinąjį gyvenimą ir rūpinasi tik savimi, kad nestokotų materialinių gėrybių ir kūniškų malonumų. Kai visuomenėje yra sunykusios dvasinės vertybės, labai brangūs pavyzdžiai žmonių, besielgiančių taip, kaip Evangelijoje minimas gerasis samarietis.
Jei bandysime tik žodžiais paveikti šitaip klystančius žmones, mūsų pastangos tikriausiai bus bevaisės. Reikia mūsų pavyzdžio. Temato tikėjimą praradę žmonės, kad mes, į Dievą tikintieji, esame laimingi; temato mūsų gerus darbus, ir, galbūt, ne vienam atsivers akys, susimąstys, kad reikėtų keisti gyvenimo kryptį. Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,16).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
