Kaunas neįsivaizduojamas be žmonių, kurie savo darbais kūrė miesto kultūrinį gyvenimą ir augino ištisas kartas. Viena jų – Lietuvos sportinių šokių pradininkė Jūratė Elena Norvaišienė. Kauno miesto garbės pilietės gyvenimas daugiau nei penkis dešimtmečius sukosi aplink šokį, „Sūkurį“ ir Kauną. Prieš 60 metų jos ir Česlovo Norvaišos pradėta „Gintarinės poros“ tradicija šiandien yra neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis.
Apie ypatingą ryšį su Kaunu, auklėtinių ugdymą, „Gintarinės poros“ reikšmę ir žodžių svarbą pasakoja beveik prieš dvi savaites 91-ąjį gimtadienį atšventusi gydytoja, trenerė, teisėja, pedagogė, ilgametė „Sūkurio“ vadovė – Jūratė Elena Norvaišienė
Jeigu reikėtų pasirinkti vietą Kaune, kurioje pati jaučiatės geriausiai, kokia tai būtų vieta?
Aš ir mano protėviai esame kauniečiai. Kiekviena gatvė, kiekvienas kampelis yra gyva mano gyvenimo istorija, pripildyta įvairiausių prisiminimų. Tačiau mėgstamiausia vieta Kaune vienareikšmiškai – Vičiūnai. Ten mano rojaus kampelis. Tai vieta, kur galiu pabėgti nuo miesto triukšmo, „įsižeminti“ ir pabūti gamtos apsuptyje su savo mintimis.
Kuo Jus labiausiai džiugina šiandienis Kaunas? Kas, Jūsų akimis, miestą veda į priekį?
Man atrodo, kad miestui labai svarbu, kas jį valdo ir kaip tas žmogus geba miestą „užvesti“. Jeigu miestas turi vadovą, kuris supranta, ko reikia, kad miestas klestėtų, ko reikia žmonėms – tuomet viskas pradeda judėti į priekį. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo suburtos komandos ir nuo to, kaip jos gebėjimai panaudojami miesto labui. Itin džiugina ir kultūros laukas. Kaune yra tiek kultūros, kad mes ja galime dalytis su kitais miestais.
Jūsų gyvenime telpa labai daug skirtingų sričių – medicina, mokslas, šokis, pedagogika, teisėjavimas, visuomeninė veikla. Kas Jus visą gyvenimą vedė per šiuos skirtingus kelius?
Mano genuose yra smalsumo gyslelė. Viskas, ką aš darau, man yra malonu. Jeigu nemalonu, aš pasirenku to nedaryti. Jei ko nors nesuprantu – man atsiranda intriga. Aš einu domėtis, skaityti, ieškau literatūros, tyrimų, kad suprasčiau ir atrasčiau atsakymus.
Į šokį atėjote ne viena, o kartu su vyru. Kuo Jums, kaip treneriams, padėjo medicininis išsilavinimas?
Mums tai labai padėjo, nes žinojome fiziologiją, žmogaus anatomiją. Žmogaus kūnas labai logiškai sudėtas, todėl mėgstu sakyti, kad niekuomet nepasieksi aukšto lygio, jei nemokėsi natūraliai jo naudoti. Reikia suprasti, kaip kūnas juda, kokios yra jo galimybės ir kaip nepadaryti sau žalos.
Žinoma, mums pagelbėjo ir muzikinis išsilavinimas. Kai pradėjome vadovauti, nebuvo nė vieno konkurso, kuriame mūsų, kuri nors pora nebūtų Lietuvos finale ar jo nelaimėtų. Prasidėjo lietus prizinių vietų ir medalių.
„Sūkuriui“ vadovaujate daugiau kaip penkis dešimtmečius, per šį laiką užauginote ne vieną šokėjų kartą. Ko, be šokio technikos, visada norėjote išmokyti savo auklėtinius?
Visuomet savo auklėtinius ugdžiau būti ne tik gerais šokėjais, bet ir gerais žmonėmis, su kitais bendrauti pagarbiai, būti kultūringais bei mandagiais. Tu turi būti gražus ne tik ant parketo, bet ir gražus dvasiškai savo kasdienėje veikloje, nes kitaip ir ant parketo nieko nesigaus. Parketas yra tarsi žmogaus veidrodis – užlipus ant jo nukrenta visos kaukės. Juk jeigu gyvenime nemoki matyti kito žmogaus, su juo bendrauti, tai ir šokyje bus sunku sukurti tikrą ryšį.
Jūs akcentuojate ne tik žmogaus kūną, bet ir jo vidinio pasaulio svarbą. Kodėl?
Kiekvienas organas, kaip ir kiekvienas daiktas, turi savo galiojimo laiką, reiškia, turi tam tikrą judesių ar veiksmų skaičių. Viskas užprogramuota – praktiškai mes gyvename skaičių pasaulyje, viskas yra skaičiai ir visi mūsų žodžiai, kurie išeina į erdvę. Dėl to dažnai mėgstu akcentuoti, kad negalima sakyti neigiamų žodžių nei apie save, nei apie kitą, nes viskas išeina ir grįžta atgal.
Šiemet Kaune įvyko jau 60-oji „Gintarinė pora“. Ar šiandien sunku patikėti, kad šis konkursas skaičiuoja jau šešis dešimtmečius?
Tai tarsi rutina – praėjo ir iškart galvojam apie kitus metus. Jau galvoji, ką darysime kitą kartą, kaip viską organizuosime. Tai jau tradicija. Česlovas sugalvojo, kad per Motinos dieną turi vykti šis renginys, ir ši data tapo savotiška jo dalimi. Meras taip pat padarė nuoširdų gestą – bilietus žmonėms į šį renginį dovanoja už ačiū.
Esate sakiusi, kad sovietmečiu tokie renginiai buvo ir tam tikra tautiškumo bei rezistencijos forma. Ką „Gintarinė pora“ reiškė tuometiniam Kaunui?
Daug kas sužinojo, kad yra tokia šalis – Lietuva. Prisimenu, kai nuėjome į kinų restoraną ir sulaukėme klausimo: iš kur mes? Sakom – mes iš Lietuvos. Ir labai didžiavomės, kad esame lietuviai. Natūraliai mūsų atgal paklausė: o kur ta Lietuva. Tai mes jiems visą žemėlapį nupaišėm.
Tuo metu mums buvo labai svarbu galėti pasakyti, kad esame lietuviai, ir parodyti, iš kur mes atėjome. Šiandien „Gintarinė pora“, kaip ir minėjau, yra tradicija, kuri gyvens tol, kol bus gyvi mūsų mokiniai. Aš tuo nuoširdžiai tikiu.
Kuo, Jūsų akimis, šiandien galime didžiuotis kaip tauta?
Mes esame nepaprastai talentinga ir įvairiapusiška tauta visose srityse, turime ryškų palikimą ir žymių žmonių visame pasaulyje. Svarbu to nepamiršti ir didžiuotis savo kilme.
Ar šiandien, žvelgdama atgal, yra sprendimų, kuriuos priimtumėte kitaip?
Nežinau, aš buvau laiminga. Man atrodo, kad jeigu žmogus gyvenime yra laimingas, tai gal ir nereikia labai daug galvoti, ką būtų buvę galima padaryti kitaip.
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną dalyką, kurio gyvenimas Jus išmokė ir kurį norėtumėte perduoti jaunesniam žmogui, kas tai būtų?
Aš linkėčiau kiekvienam susirasti savo gyvenimo draugą. Turėti draugą, su kuriuo tu visada gali pasikalbėti, bet ką jam papasakoti ir žinai, kad visada iš jo sulauksi atsako ar suprantančios reakcijos. Tai yra dovana, nes gyvenimas yra apie žmones.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Kad išliktų toks pats, koks jis dabar yra – lietuviškas, žalias ir su nuostabia moderniąja architektūra.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
