Dviejų portalo apžvalgininkų diskusija. Aurimas Guoga pateikė savo Irano konflikto ir JAV politikos interpretaciją. Kolega atsako kolegai, ginčydamas kai kurias jo prielaidas ir išvadas. Redakcija palieka teisę spręsti skaitytojui. Replikuoja Tomas Čyvas.
* * * *
Atidžiai perskaitęs kolegos Aurimo Guogos straipsnį apie JAV ir Irano karą, kuris apima kur kas platesnius dirvonus, noriu šį bei tą patikslinti.
Tomas Čyvas
Aurimo Guogos tekste apie Irano konfliktą yra aiški ir diskutuotina tezė: Donaldas Trumpas pirmiausia rūpinasi Jungtinių Valstijų interesais, todėl (čia jau asmeniškai pasitikslinau Aurimo nuomonę – T. Č. past.) Ukrainos ir Rusijos karo baigtis jam gali būti antraeilis klausimas, o svarbiausias geopolitinis mazgas šiuo metu esąs Iranas ir Izraelio saugumas. Tokia konstrukcija atrodo nuosekli tik iš pirmo žvilgsnio. Priėmus paties autoriaus „America First“ prielaidą, kyla priešingas klausimas: ar JAV prezidentas apskritai gali sau leisti Ukrainą nustumti į paraštę?
Viena Amerika – keli karai
Kai paraštė perdėm plati – tragiškai siaurėja pagrindinis rašymo laukas. Tad A. Guogos vertinimui būtent tai ir gresia.
Ukraina, Iranas ir galimas ilgalaikis varžymasis su Kinija nėra trys atskiros lentynos, iš kurių Vašingtonas gali pasirinkti vieną. Tai tos pačios JAV strateginių išteklių sistemos dalys. Kariuomenės amunicija, oro gynyba, žvalgybos pajėgumai, finansai, sąjungininkų pasitikėjimas ir prezidento politinis kapitalas yra riboti.
Ši aplinkybė ypač matoma Irano kare. Rugpjūčio pradžioje Trumpas pats pripažino, kad kai kurių ginklų atsargos yra ribotos, o „Reuters“ skelbė, jog per penkis karo mėnesius JAV kariuomenė sunaudojo didelę dalį pasaulinių tiksliųjų tolimojo nuotolio raketų atsargų. Rugpjūčio pabaigoje konfliktas jau buvo apibūdinamas ne kaip artėjanti aiški pergalė, o kaip brangi aklavietė. Iranas, nepaisydamas didžiulio karinio spaudimo, išliko ir mėgina paversti Hormūzo sąsiaurį ekonominio spaudimo priemone.
„America First“ argumentas gali veikti priešingai
Jeigu Trumpui iš tikrųjų pirmiausia rūpi Amerika, tai savaime nereiškia, kad Ukraina jam turi rūpėti mažiau. JAV interesas Ukrainoje nebūtinai grindžiamas simpatija ukrainiečiams. Klausimas daug pragmatiškesnis: kokia Rusija liks po karo, kiek saugi bus NATO rytinė siena, kiek Europos valstybės turės skirti gynybai ir kiek JAV pajėgumų ilgainiui reikės Europoje.
Ukrainos nesėkmė gali ne „atlaisvinti Ameriką“ Iranui ar Kinijai, bet sukurti papildomų ilgalaikių išlaidų. Jeigu Rusija po karo jausis strategiškai sustiprėjusi, JAV gali tekti daugiau, o ne mažiau dėmesio skirti Europos saugumui. Todėl Ukrainos klausimo nurašymas kaip beveik svetimo europiečių reikalo prieštarauja pačiai griežtai nacionalinio intereso logikai.
Trumpas ir Netanyahu – ne vienas geopolitinis veikėjas
Dar silpnesnė tampa schema, jeigu JAV ir Izraelio strategija suvokiama beveik kaip vienas projektas. Birželio pradžioje Trumpas viešai patvirtino, kad itin aštraus pokalbio metu Benjaminą Netanyahu pavadino „crazy“. Konflikto priežastis buvo esminė: Trumpą erzino Izraelio veiksmai Libane tuo metu, kai Vašingtonas mėgino susitarti su Iranu. Vėliau „Reuters“ rašė jau apie galimą Trumpo ir Netanyahu interesų išsiskyrimą dėl JAV ir Irano susitarimo.
Tai nereiškia, kad Trumpas atsisako Izraelio ar kad JAV ir Izraelio strateginiai interesai tapo priešingi. Tačiau reiškia ką kita: Netanyahu turi savo vidaus politiką, savo karo tikslus ir savo politinio išlikimo interesą. Jie ne visuomet sutampa su Baltųjų rūmų interesais. Todėl lygtis „Trumpas remia Izraelį, vadinasi Netanyahu pasirinkta strategija yra ir JAV strategija“ yra pernelyg paprasta.
Iranas taip pat turi laiko ir kainos strategiją
A. Guogos optimistinėje atomazgos versijoje dar viena problema – pergalės sąvoka. Iranui nebūtina karine prasme nugalėti Jungtinių Valstijų. Jam gali pakakti išlikti ir padaryti konflikto tęsimą politiškai bei ekonomiškai brangų. Rugpjūtį Teheranas būtent taip ir elgėsi: spaudė laivybą bei energetiką ir siekė, kad Hormūzo problema taptų derybų svertu.
Rugpjūčio 28 d. Irano karinis jūrų laivynas skelbė kontroliuojantis Hormūzo sąsiaurį, o rugpjūčio 30 d. JAV vėl smogė Irano objektams Larako saloje, teigdamos, kad raketų paleidimo sistemos buvo ruošiamos minavimo veiksmams. Tai menkai primena konfliktą, kurio atomazga jau aiški. Greičiau tai ištvermės varžybos, kuriose abi pusės bando pakelti priešininko kainą.
Kur plyšta argumentas?
Pagrindinis prieštaravimas būtų toks: kolega A. Guoga Trumpą pristato kaip šaltą JAV nacionalinio intereso pragmatiką. Tačiau Irano klausime, bent jau toks susidaro įspūdis, jam netiesiogiai priskiriamas beveik automatinis Izraelio strategijos racionalumas. Jeigu deklaruotos „America First“ logikos laikomės iki galo, turime klausti ne vien, kaip JAV ir Izraelis gali palaužti Iraną, bet ir kiek toks karas kainuoja Amerikai, kokias problemas ir kaip greitai jis išspręs, o kiek naujų sukurs.
Tada Ukraina grįžta į lygtį ne kaip moralinis priekaištas Trumpui, o kaip strateginis kintamasis. Prezidentui, kuris nori laimėti konkurenciją Artimuosiuose Rytuose ir kartu turėti pakankamai galios Kinijai atgrasyti, gali būti pernelyg didelė prabanga palikti Rusijai galimybę savo naudai užbaigti karą Europoje.
Todėl klausimą kolegos tekstui galima suformuluoti paprastai: jeigu Trumpui svarbiausia Amerika, kodėl JAV turėtų būti naudinga nurašyti Ukrainą tam, kad ji galėtų dar giliau įsitraukti į karą su Iranu, kuriame net artimiausio sąjungininko Izraelio premjeras ne visada klauso Vašingtono?
Galiausiai lieka ir kruvinomis istorijos pamokomis padabintas klausimas: kas Jungtinėms Valstijoms pigiau – kartu su sąjungininkais atgrasyti Rusiją ar bet kurią kitą agresyvią valstybę nuo karo Europoje, ar vėliau gelbėti Europą nuo jau prasidėjusios katastrofos?
XX amžiuje Amerika šią pamoką gavo dukart. Žinoma, istorija nesikartoja pagal tą patį scenarijų, o 1938-ųjų Miunchenas nėra tiesus kelias į 1944-ųjų Omaha Beach. Tačiau principinis klausimas išlieka: ar verta taupyti atgrasymui, jeigu nesėkmės atveju gali tekti nepalyginamai brangiau mokėti už išvadavimą?
Todėl „America First“ nebūtinai reiškia „Ukraine last“ ar „Europe is gone“. Gali būti net priešingai.
P.s. Parašyta tariantis ir ginčijantis su ChatGPT
