Po foršmako eksperimento, kuris internete net spėjo uždirbti man „sionisto“ titulą, atėjo laikas kitam patiekalui. Šįkart – Žiuljenui. Ir čia, kaip ir tada, autorystė ne vien mano.
Tomas Čyvas
Mano mylimoji kažkada yra pareiškusi, kad nori būti tik su tokiu vyru, kuris moka ir mėgsta gaminti maistą. Sąlygą, regis, įvykdžiau. Tačiau tai turi šalutinį poveikį: virtuvėje dabar kartais susitinka du žmonės, turintys nuomonę apie tai, ką ir kaip reikia gaminti.
O dviejų žmonių nuomonės virtuvėje nebūtinai sutampa. Kaip ir politikoje. Skirtumas tik tas, kad virtuvėje nesutarimus galima suvalgyti.
Iš ko gaminome?
Pradinė idėja, kaip ir foršmako atveju, atkeliavo iš mano bičiulio Chonos Leibovičiaus receptų. Tačiau jau esu sakęs ir pakartosiu: receptas yra patarimas, o ne Teismo verdiktas.
Todėl į mūsų Žiuljeną keliavo tai, ką pasirinkome patys: vištiena, grybai (pats rinkau), nemažai svogūnų, sviestas, sūris, prieskoniai ir šviežias bazilikas. Grybai šįkart buvo ne ką tik iš miško – laukė savo valandos šaldiklyje.
Svogūnai čia man svarbūs. Jų nereikia bijoti. Kepdami jie suminkštėja, saldėja ir kartu su grybais bei vištiena padaro tą sodrų pagrindą, dėl kurio šitas patiekalas ir yra vertas nuodėmės.
Sviesto, kaip ir foršmake, nereikia paversti pagrindiniu veikėju. Jis turi atlikti darbą, o ne užgožti kitus.
Kaip viskas vyko?
Vištiena, svogūnai ir grybai pirmiausia turi susipažinti su karščiu. Ne teoriškai, o keptuvėje. Svogūnai turi suminkštėti ir pradėti skrusti, grybai – atiduoti perteklinį vandenį, o vištiena – nebeatrodyti taip, lyg ką tik būtų išėjusi iš paukštyno.
Tada viskas keliauja į kepimo indą.
Čia prasideda ta gaminimo dalis, kurios tiksliai gramais neaprašysiu. Ragauji. Žiūri. Galvoji. Trūksta pipirų – dedi pipirų. Norisi daugiau sūrio – tarkuoji daugiau sūrio.
Porcijos – pagal apetitą.
Man tai apskritai vienas svarbiausių maisto gaminimo principų. Jeigu kiekvieną kartą reikėtų laboratorinėmis svarstyklėmis pasverti svogūną, virtuvėje dirbtų ne virėjas, o metrologas.
Ir štai rezultatas
Ant viršaus – tarkuotas sūris ir šviežias bazilikas. Pastarasis mūsų namuose jau pradeda darytis beveik šeimos nariu: auga virtuvėje ir kantriai laukia, kada bus apipešiotas vardan kulinarijos.
Galutinis rezultatas, kaip matote, nėra sterili restorano fotografija. Ir gerai.
Tai mūsų pagamintas Žiuljenas, kurį po fotografavimo reikėjo ne eksponuoti, o valgyti.
Man apskritai patinka maistas, kuriame dar galima atpažinti jo sudedamąsias dalis. Matai grybą – vadinasi, ten grybas. Matai svogūną – vadinasi, niekas jo nebandė užmaskuoti. Matai sūrį ir baziliką – irgi viskas sąžininga.
Virtuvėje, kaip ir žurnalistikoje, man patinka žinoti, su kuo turiu reikalą.
Apie meilę ir korupciją
Kadangi gaminome dviese, kyla interesų konflikto klausimas: kas vertins rezultatą?
Čia turiu labai aiškią poziciją ir man nelabai bus leista sumeluoti.
Mylintis vyras mylimą moterį papirks tik teisėtai.
O skanus maistas, mano supratimu, yra visiškai legali poveikio priemonė. Nei Baudžiamasis kodeksas, nei STT kol kas nedraudžia padėti prieš mylimą žmogų lėkštę ir paklausti:
– Na, kaip?
Jeigu atsakymas teigiamas, galima gaminti dar kartą.
Jeigu neigiamas – nereikia steigti parlamentinės tyrimo komisijos, kuri dažniausiai nieko neištirs. Verta pagalvoti, ką kitą kartą padaryti kitaip.
Todėl mūsų namuose galioja paprasta kulinarinė jurisprudencija:
receptas, su visa derama pagarba Chonai Leibovičiui, nėra Teismo verdiktas, gamintojas turi teisę eksperimentuoti, o galutinį sprendimą priima valgantieji.
Foršmakas šitą teismą jau praėjo.
Dabar atėjo Žiuljeno eilė.
O kas bus toliau?
Kol kas tegul lieka virtuvės paslaptis. 😎
P. S. Rengiant tekstą talkino dirbtinis intelektas „ChatGPT“. Tačiau vištieną pjaustė, svogūnus kepė, grybus miške rinko ir ruošė, sūrį tarkavo bei Žiuljeną valgė iliustracijoje matomi žmonės. DI kol kas paliktas be porcijos.
