Prūsai išnyko, Lietuvos bajorija nutautėjo, o saujelė XIX amžiaus idealistų pasirinko priešingą kelią. Sekame jų pėdsakais. Apie tai rašo
Raidžių kelias
Nepelnytai primirštas XX a. kalbininkas Petras Jonikas apžvelgė, kaip lietuvių kalba persipynusi su pačios tautos likimu. Globalizacijos amžiuje lietuvių kalba, o ir tauta, vėl patiria iššūkių. Pažiūrėkime, kiek jie primena tai, ką tautai jau yra tekę išgyventi anksčiau.
Šiek tiek apie Petrą Joniką. Kaip kalbininkas jis atsiskleidė smetoninėje Lietuvoje, nuo 1927 iki 1940 metų. Tuomet jis buvo vienas iš pagrindinių kalbos normintojų. Prigalvojo daugybę naujadarų, tokių kaip žiebtuvėlis, orkaitė, pradmenys, pagreitis, rašyklė, iškyla, striukė ir kitų. Šiandien jie skamba visiškai natūraliai, bet anuomet buvo sąmoningai kuriami nuo nulio. Kaip ir dabar, dėl tokių naujovių užsitraukdavo daugelio rūstybę.
Apie Petrą Joniką esame anksčiau kalbėję YT kanale. Nuoroda į pasakojimą.
Atsiverskime jo 1987 m. išleistą knygą „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje. Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“. Kadaise lietuviai ir latviai kalbėję viena kalba, sudarę vieną etninę grupę. Susiformavus atskiroms kalboms, keliai išsiskyrė. Tad mus išskyrė kalba.
Prūsai suvokietėjo, tačiau ilgainiui jų neliko nė pėdsako. Kurį laiką buvo vokiečiais savo žemėje, tačiau XX a. viduryje juos jau kaip vokiečius nuo jos nuvarė. Kur prūsų palikuonys šiandien?
Panašus likimas ištiko ir Lietuvos bajorus, kurie sulenkėjo. Ilgainiui jie taip pat buvo nuvaryti nuo savo žemės (komunistinė „ekspropriacija“, tremtis). Mes mažai ką žinome kur šiandien Radvilos, Sapiegos ar Oginskiai.
Panašūs procesai vyko ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Anglijoje prancūziškai kalbėjusi diduomenė arba nepastebimai išnyko, arba persiėmė liaudies kalba.
Tad pirmoji P. Joniko išvada tokia: kalba sutelkia visuomenę, o atsiskyrusieji nuo kalbos atsiskiria nuo tautos ir ilgainiui išnyksta be pėdsako.
Antrą labai vertingą įžvalgą rasime paskaitę apie kovas dėl lietuvių kalbos ir tautinio orumo XIX amžiuje. Mes nė neįsivaizduojame, kokios stiprios anuo metu buvo lietuvybei priešiškos jėgos. Štai J. Šliūpas rašė: „apie Pernaravą bei Ariogalą pakeliui lietuviškai užkalbinti bajorai piktai atsakydavę lenkiškai, matyt, niekindami kalbančius lietuviškai (A 1884, 369). O Pašešupyje keli įkaušę jaunuoliai dvarininkaičiai aprėkę į viešbučio valgyklą atėjusius lietuvius už jų ten kalbėjimąsi lietuviškai, chamais išvadindami (A 1885, 398).“
Tokioje aplinkoje buvo girdėti vos keletas idealistų, kurie ėmėsi stiprinti tautinę savimonę, raginti, kad nereikia visko iš eilės periminėti iš kitų tautų. Šiandien jie puikiai visiems žinomi, jų vardais pavadintos gatvės: J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Jablonskis, G. Petkevičaitė – Bitė ir kt. Įdomu pažymėti, kad V. Kudirka iš pradžių buvo kietas lenkofilas, manė, kad lietuviams rašyti ir tvarkyti dokumentus reikia lenkiškai. Bet vėliau, paskaitęs kelis „Aušros“ numerius, nuomonę iš esmės pakeitė ir pats ėmė leisti „Varpą“ – lietuvišką savimonę propaguojantį laikraštį.
Tad ir XIX amžiuje daugumai atrodė, kad mes mažučiai, nieko negebam ir kad norėdami įsitvirtinti turime remtis svetima kultūra. Saujelė šviesuolių persvėrė šią tendenciją. Kai pabudo nacionalinė savimonė, atsirado ir tautinė valstybė. Šiandien jau laikome savaime suprantama, kad anuomet ginti kalbą buvo žygdarbis. Bet, leiskite paklausti, ar darytumėte tą patį šiandien?
Šiandien kalbos padėtis gana panaši. Vėl kyla pagunda persiimti svetima įtaka, neva taip būsime šviesūs ir pažangūs. Net valstybės institucijos menkai gina kalbą. Tad ir vėl esame ten, kur savo laiku buvo Daukantas, Basanavičius ir Kudirka. P. Joniko knyga leidžia pamatyti, kiek daug lemia su kalba susiję pasirinkimai.
Tad kalba mus veikia nepalyginamai labiau nei manome. Ji lemia kur bus mūsų vieta po keleto amžių. Gimtoji kalba sutvirtina tautinę savimonę, ryšį su savojo krašto žmonėmis. Tuo suteikia mums ateitį.
Tie, kurie stojo ginti kalbos, tapo nacionaliniais didvyriais ir buvo įrašyti į istorijos puslapius. O ką žinome apie tuos, kurie jiems priešinosi? Lūkesčiai nepasiteisino. Anose tautose, kurias kėlė pavyzdžiu, iškiliais netapo. Ilgainiui be pėdsako išnyko.
Tai tiek apie P. Joniko mintis. Šiandien šios įžvalgos žengia toliau. Šių dienų minties lyderiai tvirtina, kad kalbos kokybė turi lemiamos įtakos kiekvieno individo ateičiai. Apie parašiau el. knygą „Kalba – tai likimas“. Jai antrina ir Tomas Girdzijauskas, kuris radikaliai pasisako už dėmesį tam, kaip kalbi: „O žmonės nesupranta ir nesureikšmina subtilaus, bet lemtingo dalyko: kalbėdami – nesvarbu, ką jie bekalbėtų, ar patys sau, ar kitiems – jie kuria savo ateitį. Gerą arba blogą. Ne tik žodžiais, bet ir raidėmis.“
Taigi, šiandien mes ir vėl kylame į kovą už kalbos puoselėjimą. Skirtumas lyginant su ankstesniais amžiais tik tas, kad dabar pabrėžiame būtinybę pradėti nuo savęs.
