Šią vasarą Marius Grigonis sugrįžo į Kauno „Žalgirį“ po penkių sezonų, kuriuos praleido žaisdamas užsienyje. Per tuos penkerius metus žalgiriečio karjeroje buvo visko – nuo laimėto Eurolygos titulo su Atėnų „Panathinaikos“ iki svarstymų apie karjeros pabaigą dėl užsitęsusių problemų su nugara.
Vėl apsivilkęs žaliai baltus gimtojo Kauno komandos marškinėlius, M.Grigonis džiaugiasi galėdamas be problemų žaisti krepšinį ir laukia sezono „Žalgiryje“ pradžios.
Apie tai ir ilgą ketverių metų etapą „Panathinaikos“ ekipoje M.Grigonis pasidalijo savo mintimis su tinkalalapiu Žalgiris.lt.
– Mariau, pamenu dar prieš mūsų pirmą pokalbį šią vasarą kalbėjai, kad buvo nelengva palikti Graikiją po tiek ten praleistų metų. Šeima buvo pripratusi prie gyvenimo ten ir gero oro. Kaip dabar jautiesi čia jau apsipratęs ir besiruošdamas naujam sezonui?
– Dabar, va, pasižiūrėjau į orus… Vienur rašo 80 proc. lietaus visą savaitę. O ten – 34 laipsnio karščio (juokiasi – Žalgiris.lt past.). Aišku, kad oras duoda labai daug. Šiaip ten labai patiko – ir gerbė mane, ir visiems patiko, kad ten esu. Šeimai irgi patiko. Kur esi mylimas, norisi likti kuo ilgiau. Ar galvojau apie sugrįžimo galimybę? Iš tikrųjų, buvo sunkus laikotarpis. Visų pirma, norėjau bėgti normaliai. Jaustis normaliai. Čia buvo didžiausias rūpestis. O tos šnekos… Visą karjerą jos buvo apie mane ir „Žalgirį“. Vis tiek čia yra namai. Visus pažįsti nuo viršaus iki apačios. Taip viskas gavosi natūraliai.
– Kai 2021 m. palikai „Žalgirį“ ir pasirašei didžiulius kontraktus, ar buvo minčių, kad savo karjeroje išvis nebegrįši į „Žalgirį“?
– Gal ir buvo tokių minčių. Vėlgi, viskas priklauso nuo kažkokių mažų dalykų. Buvau toje pačioje Rusijoje. Prasidėjo karas ir grįžau. Su „Žalgiriu“ neišėjo susitarti, bet taip viskas gerai gavosi, kad atsirado pasiūlymas iš Graikijos.
– Keturi sezonai „Panathinaikos“. Ne kiekvienas aukšto lygio vietinis krepšininkas gali pasigirti tiek metų praleidęs šiame klube. Kaip vienu sakiniu apibūdintum čia praleistus metus?
– Organizuotas chaosas. Pirmi metai buvo įdomūs. Iš dabartinės perspektyvos lengva kalbėti. Tuo metu, aišku, buvo sunku. Rūbinėje visi mušasi, siunčia vienas kitą. Treneris atkabina nuo komandos. Mūsų savi fanai mus keikia. Spjaudosi. Gatvėje eini ir pasako replikų. Kiti metai – tave nešioja ant rankų, nes laimėjome Eurolygą. Vėlgi, kaip sakome, kad Kaune yra fanatizmas apie „Žalgirį“, o ten viskas yra dar kitame lygyje. Visa sporto kultūra tuo tik ir gyvena. Aišku, ir vietinė rinka didesnė, daugiau žmonių. Ten jie tikrai išprotėję, jiems net nereikia gerti alaus, kad tokie būtų. Jie tokie yra natūraliai. Tas laikotarpis – vienas geriausių mano karjeroje.
– Išgyvenai neeilinį laikotarpį, kai per vieną vasarą „Panathinaikos“ susikomplektavo į visišką žvaigždyną. Kokia tai buvo patirtis?
– Man irgi buvo pasakyta, kad esu laisvas, bet aš turėjau kontraktą ir pasakiau, kad darykite, kaip norite. Vėliau dar kartą pasakė, kad laisvas. Ir vėl atvažiavau. Buvo sezono pradžioje daug traumų. Atsimenu ir K.Mitoglu, ir I.Papapetrou, ir Juancho (J.Hernangomezas – past.). Gavosi taip, kad žaidžiau po 35 minutes. Taip ir vyksta tam sporte – pirmus metimus įmeti ir visi tau sako, koks esi geras. Žaidi toliau. Dar K.Nunnas atvažiavo bei mus pakėlė į kitą lygį. Taip susižaidėme: be jokių taisyklių, be nieko. Viskas taip gavosi. Pamenu, kad važiavome į finalo ketvertą ir buvome užtikrinti, kad laimėsime. Nors finale ir turėjome 15 taškų deficitą prieš Madridą. Visi buvome užtikrinti, kad laimėsime. Sakau, dėl tos akimirkos negaila, kad buvai traumuotas, kad nežaidei. Tai viską atperka.
– Ar susikūrei kažkokį ryšį su Erginu Atamanu?
– Norėčiau, kad surastumėte bent vieną žaidėją, kuris turi ryšį su juo. Jis visiškai atsiskiria nuo žaidėjų. Jis pasirenka tokią poziciją. Jokio bendravimo nėra.
– Pamenu, kad kartą buvome susitikę „Žalgirio“ arenoje, kai atlikinėjai reabilitaciją po nugaros operacijos. Tuo metu nežinojai, ar apskritai galėsi tęsti karjerą. Ar buvo ir toks realus scenarijus?
– Žinai, kai būna sunku, visada yra tokia opcija. Buvo toks chaosas. Niekas nesuorganizavo normalios reabilitacijos, teko pačiam važinėti į Vokietiją. Prieš operaciją buvau suparalyžiuotas, negalėjau nieko daryti ir skristi į Vokietiją. Teko operuotis ten. Po to vyko pykčiai. Mano gydytojas sakė vieną, jų – kitą.
Buvo atsinaujinusi trauma. Tada jau skraidžiau į Vokietiją, ten praleidau visą vasarą. Po to „Panathinaikos“ gretas papildė kinezeterapeutas graikas, su kuriuo dirbau ir Rusijoje. Jis dirbo ir pas Šarą „Fenerbahče“ klube. Tikrai geras specialistas. Su juo pratęsiau reabilitaciją, prisidėjo ir Kęstas, kuris dirba ir su „Žalgiriu“. Pradėjau jaustis geriau tik praėjusių metų sausį. Tada jau pradėjau jausti, kad viskas įmanoma. Viskas užtruko ilgai.
– Esant tokiai situacijai, santykiai su klubu gali smarkiai pablogėti. Kaip nutiko tavo atveju? Išlaikėte ryšį?
– Neėmė niekas to į galvą. Sakė, jeigu nori, lik. Turėčiau su jais turėti kontraktą dar ir šiais metais. Jeigu norėjau, galėjau ieškotis kito klubo, iš jų pusės viskas buvo geranoriškai. Aš tikrai turiu gerą santykį su „Panathinaikos“ sporto direktoriumi, ir su tuo pačiu klubo savininku. Nebuvo jokių problemų. Tuo metu su klubo gydytoju, aišku, buvo apsižodžiavimas. Negalima taip daryti. Kitaip nei „Žalgiryje“, Europoje į šitą dalyką, medikų, kinezeterapeutų pasirinkimą žiūrima labai atsainiai.
– Bet kai tau sako, kad „jeigu nori, gali likti“, neatrodo, kad esi labai laukiamas klube. To nejautei?
– Matai, jeigu su „Panathinaikos“ įeini į istoriją, užsidedi tą žvaigždutę, į tave žiūri kitaip. Tikrai pajaučiau tą asmeniškai. Žmonės davė daug meilės. Kai laimi, tau suteikia tą jausmą, kad gali čia būti ir viskas bus gerai. Be to, vis tiek dar norėjosi pabandyti. Gauti kažkokį vaidmenį, kur esi svarbus, o ne tik būti ir pasiimti pinigus.
– Kai grįžai po traumos, „Panathinaikos“ sirgaliai tave pasitiko stovėdami. Kiek ši akimirka privertė pajausti per kūną bėgančius šiurpuliukus?
– Vėlgi, kai tada išbėgau ant parketo, dar tikrai nebuvau pasiruošęs. Reikėjo grįžti po truputį. Daug kur buvau, kur nelauks tavęs iki kol būsi pasveikęs 100 procentų. Jeigu jau būsi pasiekęs 70 proc., galėsi bėgti ir mesti, tiesiog turėsi varyti į aikštę. Nebuvau dar pasiruošęs, gal tas ir pakišo koją, nes visi tikėjosi, kad ateisiu po metų nežaidimo ir viskas bus gerai. Panašiai buvo ir su M.Lessortu. Jam dar paskui reikėjo papildomai operuotis. Daug situacijų su traumomis klubas suvaldė prastai. Manau, jie ir tą patys supranta. Daug ką pakeitė, dabar turėtų būti gerai.
– Praėjusiame sezone Eurolygoje žaidei tik po 5 minutes. Kaip pats reagavai į šitą situaciją? Nebandei kalbėtis klubo viduje dėl savo vaidmens?
– Su kuo kalbėtis? Ne, su E.Atamanu taip nebūna. Būni ir tiesiog galvoji, kad padėsi treniruotėse. Padėsi vietinėje lygoje. Kai tavęs reikės, pakvies. Buvo, kad po treniruotės važiuoji namo, tau paskambina: „atvažiuok į oro uostą. Reikės skristi į rungtynes“. Arba atvažiuoji į rūbinę ir ten, likus 25 minutėms iki rungtynių, tau atneša aprangą – reikės tavęs. Tokių buvo situacijų. Manau, kad su Željko net arti to nebus. Daug buvo tokių organizacinių dalykų. Aš taip žiūrėjau, kad esu čia ir bandysiu atlikti savo darbą. Mano toks kontraktas, kad turiu padėti komandai. Aišku, daug paburbėdavau, pasakydavau savo nuomonę, bet kai reikėdavo, buvau pasiruošęs.
– Sugrįžai į „Žalgirį“. Kokiomis mintimis pasitinki sezoną, atsinaujinusią komandos sudėtį ir tokią didelę rotaciją?
– Iš tikrųjų, turiu savo misiją – išlaikyti kūną, nesusitraumuoti, nes dar iki dabar visi klausia, kaip nugara? Viskas gerai. Daug traumų turėjau, sunkių reabilitacijų. Viena po kitos. Sunku galvoje, nes pavargsti, nes turi daryti tą patį. Nes žiauriai nuobodu ir iškart nejauti efekto. Po mėnesio tik ar dviejų. Dabar sunku vertinti kažką apie komandą. Šiaip su organizacija visada viskas būdavo gerai.
Plečiasi, dirba žmonės. Gaunasi, kad „Žalgiris“ yra ne viena apie krepšinį. „Žalgiris“ yra didesnė organizacija. Man, kaip kauniečiui, yra smagu. Visiems mano draugams yra smagu, kad aš čia grįžau, kad „Žalgiris“ plečiasi. „Žalgirio“ sezono abonementas yra vertingesnis už eurus. Smagu, bet žiūrėsime. Nėra lengva, nes turime daug naujų žaidėjų. Teks ir susižaisti. Turime talento, tik pažiūrėsime, kaip susižaisime.
– Tu pats iš arti matei, kaip didžiulį ego turinčios „Panathinaikos“ žvaigždės susižaidžia ir laimi Eurolygą. „Žalgiryje“ irgi žais ne vienas krepšininkas, kuris norės turėti kamuolį savo rankose. Koks yra receptas, kad savo vertė jaučiantys žaidėjai suliptų į darnų kolektyvą?
– Kai mes laimėjome, mums pasitvirtino, kad tuo metu turėjome ir naują trenerį, ir daug naujų žaidėjų. Kažkaip suradome savo vaidmenis ir niekas kažko daug neprisigalvodavo. Vienas būdavo, kuris meta, kitas – laukdavo kamuolio, kai įsiverš, kitas – gindavosi. Kitas – pastatydavo geras užtvaras ir atkovodavo kamuolį. Visi žinojo savo vaidmenis. Aišku, fiziinė forma…
Turi būti žinoma, kada ją pakelti. Šie dalykai yra svarbiausi. Kaip bus šiais metais – nežinau. Kad visi žinotų savo vaidmenis ir neprisigalvotų dar kažko… Yra labai didelis talentas tą pasiekti treneriams. Turi būti ir geri žaidėjų charakteriai, nes kažkas nebus laimingas ir turės pasiaukoti dėl komandos.
– Tomą Masiulį puikiai pažįsti. Jis tave treniravo dar dubleriuose ir jaunimo rinktinėse. Ar jis yra kažkuo pasikeitęs nuo tų laikų?
– Manau, kad jis išliko panašus. Aišku, turi daugiau žinių. Bendravimo maniera išlikusi tokia pat. Sakau, kad žinių turi daugiau, yra reiklus. Jaučiu ir jam nepatinka, kad jį asocijuoja su Šaru. Bet jo žinių bagaže tas irgi jaučiasi, ką sakydavo Šaras. Toks ir treneris turi būti – reiklus. Jam įdomus visi skaičiai, rodo vaizdo peržiūras. Man daug susiformavo blogų įpročių… Man čia vėl naujovė, kad žiūrime video, yra kažkoks pasiruošimo planas. Aišku, jau esu žaidęs ir pagal tokią tvarką, bet ketveri metai buvo visiškai skirtingi.
– Ar po pirmųjų treniruočių ir ikisezoninių rungtynių (pokalbis buvo įrašytas prie antrąsias ikisezonines rungtynes) jau turi susiformavusį vaizdą, kokį krepšinį žaisite?
– Dar ne visi vis tiek esame. Ir Nigelas, ir Sabenas dar nežaidė. Pats pirmose rungtynėse, būdamas 32 metų, spaudžiu varžovą per visą aikštę (juokiasi – Žalgiris.lt past.). Ąžuolas dar bus svarbus žaidėjas, Maodo. Treneris Tomas irgi pasakytų tą patį: „norime žaisti greitai, fiziškai, kovoti dėl kiekvieno kamuolio“. Čia, manau, „Žalgirio“ teoriškai visada toks ir yra identitetas. Kaip gausis? Dabar yra tas „medaus mėnesio“ laikotarpis, kai visi paduos perdavimą. Vis tiek, kai ateina pralaimėjimai, ateina ir sunkūs momentai. Tada komanda parodo: arba turi charakterį, arba ne. Dabar vertinti viską būtų naivoka.
– Dar savo pirmajame laikotarpyje „Žalgiryje“ buvai girdimas rūbinėje. Sugrįžti dar labiau patyręs, o čia sutinki ir Edgarą Ulanovą bei, aišku, Joną Valančiūną. Kokia ta gali būti „Žalgirio“ rūbinė šiam sezone?
– Pasižiūriu, kur sėdi Jonas, ir, atrodo, kad lyg vėl ten sėdėtų Jankis. Ten šiaip ir sėdėdavo Jankis. Dabar Jonas, toks dėdė, atsisėdęs per dvi spinteles. Manau, bus smagesni metai iš rūbinės nei praėjusieji, nors ir nebuvau, bet girdėjau, kad viskas buvo per ramiai. Nesakau, kad darysime nesąmones. Man asmeniškai smagu bus vėl kalbėti lietuviškai, nes jau daug metų žaidžiau užsienyje. Suprantu iš užsieniečių, kad kartais per daug užsišneki sava kalba, reikia ir juos įtraukti. Smagu vartoti savo kalbą, tie „bajeriai“ būna kitokie. Kai vartoji užsienio kalbą, esi vis tiek kažkiek kitoks.
– Galima drąsiai sakyti, kad žadi būti tas, kuris jeigu reiks, įkiš savo trigrašį, jeigu to reikalaus situacija?
– Mano galva, esu daug įrodęs. Aišku, kasmet turi įrodinėti iš naujo, bet neturiu, ko prarasti, kad saugočiausi. Labiau nervina savanaudiškumas, jeigu tai atsiranda, tą ir pasakai. Visa kita, jeigu esi profesionalus, tylus ar ne, nesvarbu, čia jau tavo. Jeigu atsiranda, kad nagai auga į save, reikia apie tai pasakyti.
– Kokią jauti asmeninę ambiciją su Kauno „Žalgiriu“?
– Kiekvieną dieną eiti ir bandyti laimėti. Nieko naujo aš tau daugiau nepasakysiu. Kaip gausis? Jeigu žinočiau, būtų lengviau atsakyti.
