Seimui teikiamas projektas, kuriuo siūloma panaikinti Žemės ūkio rūmų įstatymą. Tarp projekto rengėjų yra Remigijus Žemaitaitis, Kęstutis Mažeika ir kiti Seimo nariai.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) dėl šio projekto kreipėsi į Seimo narius, ragindama prieš priimant sprendimą aiškiai įvertinti, kokia žemdirbių atstovavimo sistema veiks panaikinus dabartinį teisinį pagrindą. Sąjungos vertinimu, pirmiausia turi būti pateiktas aiškus ir veikiantis modelis, o tik tada sprendžiama, ką iš esamos sistemos keisti ar naikinti.
Tai ne pirmas kartas, kai R. Žemaitaitis siūlo iš esmės silpninti Žemės ūkio rūmų, kaip žemdirbių savivaldos institucijos, vaidmenį. 2017 m. jis kartu su V. Kamblevičiumi ir kitais Seimo nariais buvo pateikęs iniciatyvas, kuriomis siekta silpninti bendrą Žemės ūkio rūmų vaidmenį ir didesnę įtaką perduoti atskiroms žemdirbių organizacijoms.
Dabar siūloma žengti dar toliau – panaikinti visą Žemės ūkio rūmų įstatymą ir kartu esamą teisinį pagrindą, kuriuo grindžiamas bendras skirtingų žemdirbių organizacijų atstovavimas.
„Valstybė turėtų ieškoti ne kaip susilpninti ūkininkų organizacijas, o kaip sustiprinti tuos, kurie patys neturi pinigų profesionaliam atstovavimui. Didelis žemės ūkio verslas gali samdyti lobistus, teisininkus ir viešųjų ryšių žmones. Mažas ar šeimos ūkis dažniausiai tokios galimybės neturi.“ – sako LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.
Didelis gali samdyti lobistą. Mažas – dažniausiai ne
Šiandien žemės ūkyje jau matome vieną didžiausių atskirčių ES ir pastebime didelį skirtumą tarp to, kas gali daryti įtaką sprendimams. Stambios bendrovės ir jų asociacijos turi daugiau pinigų, daugiau darbuotojų ir daugiau galimybių nuolat dirbti su Seimu bei ministerijomis.
Tuo metu šeimos ūkyje tas pats žmogus dažnai yra ir vadovas, ir traktorininkas, ir gyvulių prižiūrėtojas, ir buhalteris. Jam sunku kas savaitę važiuoti į Vilnių, sekti įstatymų projektus ir samdyti profesionalus.
„Popieriuje visi gali turėti vienodą teisę kalbėti. Bet gyvenime galimybės nėra vienodos. Jeigu panaikiname bendrą stalą, prie kurio mažesnis ūkis gali būti išgirstas kartu su dideliu, stipresnis tampa tas, kas turi daugiau pinigų ir daugiau ryšių.“
Kodėl Žemės ūkio rūmai nepatogūs stambiausiems žemvaldžiams?
Žemės ūkio rūmuose vienoje sistemoje veikia skirtingos organizacijos: jaunieji ir šeimos ūkininkai, gyvulininkystės, augalininkystės, ekologinių ūkių, sodininkystės, daržininkystės, kooperatyvų ir kitų sričių atstovai.
Jų interesai ne visada sutampa. Ir tai normalu. Būtent todėl reikia vietos, kur skirtingos pusės turi kalbėtis, o ne viena stipriausia grupė kalba viso žemės ūkio vardu.
„Rūmai stambiausiems nepatogūs būtent tuo, kad prie bendro stalo didžiausias nebūtinai turi didžiausią balsą. Mes keliame klausimus dėl 500 hektarų ribos, susijusių asmenų, žemės koncentracijos, išmokų lubų ir paramos paskirstymo. Tai nėra patogios temos tiems, kurie nori toliau augti be aiškių ribų. Bet jeigu jaunieji ir šeimos ūkiai šių klausimų nekels, kas juos kels?“
Projekto atsiradimo aplinkybės reikalauja atsakymų
2025 m. balandžio 11 d. stambiausi žemvaldžiai – Lietuvos žemės ūkio taryba priėmė rezoliuciją, kurioje buvo siūloma panaikinti Žemės ūkio rūmų įstatymą. Vos po keturių dienų – balandžio 15 d. – Seime buvo įregistruotas projektas XVP-327, kuriuo siūloma padaryti būtent tai.
Tarp šio projekto rengėjų yra Remigijus Žemaitaitis ir Kęstutis Mažeika, šiandien einantis žemės ūkio ministro pareigas. Todėl šiuo atveju kalbame ne tik apie vienos interesų grupės reikalavimą, bet ir apie politikų, kurie tą reikalavimą perkėlė į Seimo darbotvarkę, atsakomybę.
2025 m. lapkričio 25 d. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino, kad Lietuvos žemės ūkio taryba, nebūdama įrašyta į lobistų sąrašą, vykdė neteisėtą lobistinę veiklą. VTEK nurodė, kad tarp tarybos institucijoms teiktų konkrečių pasiūlymų buvo Žemės ūkio rūmų įstatymo panaikinimas.
Šių faktų negalima vertinti atskirai. Interesų grupė – stambieji žemių valdytojai pareikalauja panaikinti konkretų įstatymą, po keturių dienų Seime atsiranda tokio pat turinio projektas, o tarp jo rengėjų yra R. Žemaitaitis ir dabartinis žemės ūkio ministras K. Mažeika. Todėl natūralu klausti, kas iš tiesų formavo šio projekto politinę darbotvarkę ir kieno interesams jo priėmimas būtų naudingiausias.
500 ha. ribojimas
Ši diskusija vyksta tuo metu, kai Lietuvoje vėl kalbama apie žemės koncentraciją. Rugsėjo pradžioje paskelbta, kad Estijos bendrovės „Infortar“ grupė ketina įsigyti 100 proc. Lietuvos žemės ūkio grupės „Litagra“ akcijų.
Viešai skelbiama, kad „Litagra“ dirba apie 10,5 tūkst. hektarų, o po sandorio bendras „Infortar“ grupės ūkių dirbamos žemės plotas siektų apie 23 tūkst. hektarų.
Tai savaime nereiškia, kad buvo pažeistas 500 hektarų žemės įsigijimo ribojimas. Tačiau šis pavyzdys aiškiai parodo kitą ŽŪR keliamą problemą: reikia vertinti ne tik tai, kiek žemės įrašyta vieno žmogaus ar vienos įmonės vardu, bet ir kiek žemės realiai kontroliuoja įmonių grupės.
„Jeigu įstatyme turime 500 hektarų ribą, o verslo grupių ūkiuose matome dešimtis tūkstančių hektarų, valstybė turi tikrinti, ar įstatymo tikslas realiai veikia. Mūsų klausimas nėra apie vieną įmonę. Mūsų klausimas – kokią Lietuvos žemės ūkio struktūrą norime turėti po 20 ar 30 metų.“
Žemė – mūsų didžiausias turtas
LJŪJS pabrėžia, kad žemė didžiausias mūsų turtas. Jos kiekis yra ribotas. Nuo to, kas ją valdys, priklausys, ar po keliolikos metų jaunas žmogus dar galės nusipirkti žemės ir pradėti savo ūkį.
„Mūsų seneliai ir proseneliai kovojo už teisę gyventi savo žemėje ir ją dirbti. Todėl turime galvoti ne tik apie šiandienos sandorį ar vieną Seimo balsavimą. Jeigu žemė vis labiau koncentruosis kelių didelių grupių rankose, po kelių dešimtmečių jaunas žmogus savo krašte nebeturės galimybių ūkininkauti.
Jaunieji kreipėsi į Seimo narius
LJŪJS kreipimesi Seimo narių prašo prieš balsuojant atsakyti į keturis paprastus klausimus:
· Kas po Žemės ūkio rūmų įstatymo panaikinimo atstovaus skirtingiems ūkiams vienoje bendroje sistemoje?
· Kaip bus užtikrinta, kad daugiausia pinigų turinčios organizacijos neįgytų daugiausia politinės įtakos?
· Kas padės mažiems ir šeimos ūkiams, kurie negali samdyti profesionalių lobistų?
· Kodėl, jeigu dabartinis įstatymas pasenęs, Seimui pirmiausia nepateikiamas naujas ir geresnis žemdirbių savivaldos modelis?
„Mes neginame kiekvienos seno įstatymo eilutės. Jeigu reikia – keiskime. Bet pirmiausia turime žinoti, ką kuriame vietoje. Sugriauti galima vienu balsavimu. Sukurti sistemą, kurioje ir mažas ūkininkas turi balsą, užtrunka daug metų.“
LJŪJS ragina projektą XVP-327 vertinti ne kaip techninį seno įstatymo panaikinimą. Tai sprendimas, kuris gali ilgam pakeisti, kas ir kaip Lietuvoje daro įtaką žemės ūkio politikai.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga
Pirmininkas dr. Paulius Astrauskas
