Rusija visada aiškina, kad energijos tiekimas kaimynei nutrūksta dėl remonto. Kažkada dešimčiai dienų, kažkada visam laikui. Nes nesusiremontuoja mat. Be rusiškų dujų neseniai palikta Armėnija, kaip tik galbūt mėginanti mažinti priklausomybę nuo Maskvos ir atverti naujus ryšius su Vakarais. Gal vamzdį tikrai reikia remontuoti? Gali būti. Tačiau Kremliaus istorijoje techniniai gedimai pernelyg dažnai sutampa su politiniais nepaklusnumo tramdymo protrūkiais.
Tomas Čyvas
Remontas politiškai tinkamu metu
„Gazprom Armenia“ paskelbė, kad rugsėjo 15–25 dienomis gamtinės dujos iš Rusijos į Armėniją nebus tiekiamos dėl planinio remonto Rusijos teritorijoje. Armėnijos vartotojams žadama tiekti dujas iš vidaus atsargų, o trūkstamą dalį kompensuoti papildomais kiekiais iš Irano.
Pats remontas nebūtinai išgalvotas. Vamzdynai genda, juos tenka tikrinti ir taisyti. Įtarimą kelia ne veržliaraktis, o kalendorius. Rugsėjo 15-ąją Armėnijos Konstitucinis Teismas turėjo nagrinėti Jerevano ir Vašingtono susitarimą dėl TRIPP – JAV remiamo transporto koridoriaus, turinčio per Armėnijos teritoriją sujungti Azerbaidžaną su Nachičevane.
Maskva jau buvo perspėjusi Jerevaną, kad judėjimas Europos Sąjungos kryptimi gali reikšti pigių rusiškų dujų, naftos ir kitų lengvatų pabaigą. Todėl dešimties dienų pauzė atrodo ne tik kaip techninė operacija, bet ir kaip demonstracija: jūsų energijos arterija vis dar eina per mūsų rankas.
Lietuvai šis žanras pažįstamas
2006 metais Lietuvai pasirinkus „Mažeikių naftą“ parduoti Lenkijos bendrovei „PKN Orlen“, o ne Rusijos pirkėjui, netrukus nutrūko naftos tiekimas „Družbos“ atšaka. Oficialiai Rusijos Briansko srityje buvo aptiktas nuotėkis ir prireikė remonto. Vėliau remontuoti vamzdį pasirodė neapsimoka. Tiekimas į Mažeikius taip ir nebuvo atnaujintas.
Tai labai patogi spaudimo forma. Nereikia skelbti sankcijų, grasinti ar prisiimti politinės atsakomybės. Pakanka pranešti apie avariją, profilaktiką, slėgio bandymus ar ekonomiškai nepagrįstą remontą. Adresatas perspėjimą supranta, o Maskva gali nekaltai klausti: nejau vamzdžių jau nebegalima taisyti?
Lietuva tuomet atsilaikė todėl, kad turėjo Būtingės terminalą. Nafta pradėta gabenti jūra. Tai kainavo, bet Kremliaus rankose buvęs čiaupas nebeteko lemiamos reikšmės. Vėlesnis Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalas buvo tos pačios logikos tęsinys: alternatyva gali kainuoti brangiau, tačiau priklausomybė nuo vieno politiškai motyvuoto tiekėjo kainuoja dar daugiau.
Saakašvilio laikų stoicizmas
Panašią pamoką anksčiau gavo Michailo Saakašvilio valdomas Sakartvelas. 2006 metų sausį Šiaurės Osetijoje sprogo du Mozdoko–Tbilisio dujotiekiai, o beveik tuo pat metu nutrūko ir elektros perdavimas. Per šalčius be rusiškų dujų bei dalies elektros likęs Tbilisis kalbėjo apie energetinį sabotažą. Maskva kalbėjo apie teroristus ir technines nelaimes.
Sakartvelas ieškojo avarinio tiekimo iš Irano ir buvo pasirengęs už alternatyvias dujas mokėti brangiau, kad tik netektų priimti „Gazpromo“ diktuojamų politinių sąlygų. Ilgalaikiu sprendimu tapo ne Iranas, o Azerbaidžano „Shah Deniz“ dujos bei Baku–Tbilisio–Erzurumo vamzdynas.
Tai galima vadinti valstybiniu stoicizmu. Ne viskas, kas pigiau sąskaitoje, yra pigiau valstybei. Jeigu nuolaida perkama už užsienio politikos paklusnumą, tikroji energijos kaina paaiškėja tik tada, kai žiemą užsukamas čiaupas.
Šantažas moko atsijungti
Armėnijos padėtis sudėtingesnė nei Lietuvos ar Sakartvelo. Ji neturi priėjimo prie jūros, didžioji dalis jos dujų vis dar atkeliauja iš Rusijos, o ekonominiai ryšiai su Maskva tebėra gilūs. Tačiau dabartinis „remontas“ kartu parodo, kad šalis jau turi bent ribotą atsarginį kelią – dujas iš Irano ir sukauptas vidaus atsargas.
Čia slypi Kremliaus energetinio šantažo paradoksas. Trumpuoju laikotarpiu jis verčia kaimyną mokėti daugiau ir jaustis pažeidžiamą. Ilguoju laikotarpiu kiekvienas politiškai laiku sugedęs vamzdis skatina tiesti kitą vamzdį, statyti terminalą, kaupti atsargas ir ieškoti naujų partnerių.
Maskva tokiu būdu baudžia už nepriklausomybę ir kartu moko nuo savęs atsijungti. Lietuva šią pamoką jau išmoko. Saakašvilio Sakartvelas pasirinko už alternatyvą mokėti daugiau, bet spręsti pats. Dabar egzaminą laiko Armėnija. Rinkdamasis gėdą arbą karą – gauni abu? O gal draugus reikia teisingiau rinktis? Vamzdis juk kaip adata. Negi norisi būti amžinu narkomanu?
