Lietuvos partizanai mums brangūs, todėl domimės jų istorijos tyrimais, naujais atradimais ir meninėmis interpretacijomis. Kaip ir daugelis, laukiame naujo filmo apie partizanus. Tiesa, jo dar teks palaukti – premjera planuojama 2028 m. sausio 13 d.
Galbūt esate skaitę ar girdėję apie kuriamą vaidybinį filmą „Sugauti Vanagą“. Istoriją apie Lietuvos partizanų vadą ir okupuotos Lietuvos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą (1918–1957) pasakoti ėmėsi vienas ryškiausių Lietuvos kino režisierių Emilis Vėlyvis.
Apie tokių filmų reikšmę, mūsų laisvės kovų istoriją ir Lietuvos partizanus didžiajame ekrane režisierių pakalbino Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Justinas Visickas.
Koks jūsų santykis su partizaniniu judėjimu buvo iki pradedant kurti šį filmą?
Pokario partizanų tema man nėra visiškai svetima, kaip, manau, daugeliui mūsų kartos žmonių. Partizanai buvo mokyklos istorijos pamokų, o kiek vėliau jau sąmoningesnio skaitymo ir domėjimosi dalis. Juo labiau mano artimoj giminės aplinkoj buvo žmonių, tiesiogiai dalyvavusių rezistencinėj veikloj. Išliko jų pasakojimai, prisiminimai, vertinimai. Iki imantis šio projekto, mano žinios buvo gana bendros – tik datos, pavardės, keli ryškesni istoriniai epizodai. Rimtai į temą pradėjau gilintis tik pradėjęs ruoštis filmui, ir būtent tada ji tapo dar labiau asmeniškesnė.
Kaip gimė idėja imtis istorinės temos?
Norėjosi jau seniai pasibandyti tokiame žanro motyve, bet tik dabar įvyko sutapimai. Prodiuseriai kreipėsi dėl visai kito projekto. Tuo tarpu aš pasiūliau filmą partizanų tema, konkrečiai apie Vanagą. Prodiuseriai pasakė, kad turi pagalvoti. Galiausiai jie sugrįžo su mintim bendradarbiauti. Reikia suprasti, kad rezistencijos, konkrečiai partizanų, tema lietuviškame kine yra gana stipriai devalvuota. Imtis tokios temos projekto yra gana rizikinga. Ne todėl, kad a priori papulsi tarp dviejų nuomonių stovyklų, bet todėl, kad yra gana sudėtinga reabilituoti temos aktualumą. Vienareikšmiškai turi turėti pakankamai stiprią kūrinio idėją, kuri kardinaliai skirtųsi nuo buvusių kūrinių. Su tokia mintim ir žengiam. Tikiuosi, mums užteks ir drąsos, ir pinigų.
Kodėl pasirinkote būtent šį (veiksmo) žanrą papasakoti istorijai apie partizaninį judėjimą?
Partizaninio judėjimo tema yra gana plati. Labai priklauso, kokiu rakursu bus pasakojama istorija, kokie temos aspektai bus išryškinti ir dramatizuojami. Mūsų atveju tie esminiai aspektai ir lėmė žanro pasirinkimą. Partizaninis karas iš esmės buvo veiksmo istorijos: pasalos, persekiojimai, sprogdinimai, pabėgimai per plauką, informacinis karas su NKVD/MGB agentūra ir pan. Veiksmo trileris šiuo atveju yra taikliausias žanro pasirinkimas. Manau, būtų nuodėmė veiksmo medžiagą pasakoti kontempliatyviu tonu. Tai nuvertintų realų fizinį ir egzistencinį pavojų, kuriame šie žmonės gyveno metų metus. Veiksmo/trilerio žanras leidžia žiūrovui tą įtampą fiziškai pajusti.
Kaip vyksta pasiruošimas kuriant šį filmą – pagal ką renkatės aktorius, medžiagą, ar vyksta konsultacijos su istorikais?
Kadangi tai nėra vien tik bendro pobūdžio filmas apie ano meto partizanus, o konkrečiai apie buvusias gyvas asmenybes (turiu omeny ne tik patį A. Ramanauską-Vanagą, bet ir jo bendrakeleivius: Siaubą, Dzūką, Žaibą, Merkį, Kazimieraitį ir t. t.), neišvengiamai esi paralelėj tarp istorinių faktų, asmenybių charakteristikos, jų veiksmų, bet ir kūrybinės dramaturgijos. Todėl vienareikšmiškai stengiesi, kad pasirenkamų aktorių amplua atitiktų buvusių partizanų charakterius, mąstymo modelius, temperamentą ar netgi drąsą ir baimes. Remiamės archyviniais dokumentais, paties Ramanausko paliktais gana dokumentiškais atsiminimais, muziejų medžiaga, pokalbiais su istorikais ir to laikmečio specialistais. Aktorių atranka vyksta ne vien atsižvelgiant į fizinį panašumą (tai padaryti yra žiauriai sudėtinga), bet gebėjimu perteikti vidinę būseną žmogaus, nuolat gyvenančio pavojuje ir turinčio priimti svarbius, o gana dažnai – mirtinai svarbius sprendimus.
Kas jus patį žavi Adolfo Ramanausko asmenyje? O kas nustebino? Ar filmas koncentruosis tik į jį, ar parodys platesnį partizaninio judėjimo paveikslą?
Pirmiausia, kaip gerai žinoma, A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo profesionalus karininkas ar iš anksto paruoštas neeilinių gebėjimų vadas. Jis buvo paprastas mokytojas, kuris vieną dieną, supratęs to meto Lietuvos krizinę situaciją, padėjo rašiklį ant stalo ir pasitraukė į mišką. Labai greitai pradėjo vadovauti Nemunaičio partizanų būriui ir per stebėtinai trumpą laiką tapo vienu svarbiausių pietų Lietuvos pasipriešinimo organizatorių. Kitas momentas – jo ryškus sugebėjimas telkti, vienyti, disciplinuoti ir vadovauti koviniams partizanų būriams. Tai žmogus, kuris, būdamas medžiojamas, rado ir psichologinės jėgos rašyti nuoseklius, detalius, sakyčiau, dokumentinius atsiminimus. Būtent dėl to mes šiandien tiek daug žinome apie partizaninį karą iš vidaus. Jo aplinka ir bendražygiai, apie kuriuos jau užsiminiau anksčiau, vienareikšmiškai yra įtraukti į pasakojamą istoriją ir užimą tikrai svarbią ir dažnu atveju lemiamą reikšmę Vanago istorijoje.
Kokie didžiausi iššūkiai kyla kine kalbant apie pokario rezistenciją?
Didžiausias iššūkis – tai balansas tarp tikroviškumo (dokumentikos) ir žiūrimumo (dramaturgijos). Reikia parodyti realų smurtą, nuolatinę baimę, išdavystes, persekiojimus, kovas, nežmoniškų sprendimų pasekmes, nenuslepiant ir dirbtinai nepopsinant bendro paveikslo. Uždavinys yra tikrumo iliuzija, o ne spektaklio metaforos. Kitas svarbus momentas – laikmečio autentiškumas: kaip žmonės tuo metu iš tikrųjų kalbėjo, mąstė, pyko, keikėsi, pagaliau, svajojo, turėjo lūkesčių, kokie buvo jų kasdieniai rūpesčiai ne tik kovos metu, bet ir tarp kautynių. Uždavinių daug. Viliuosi, jie bus įgyvendinti.
Koks šio filmo tikslas?
Jeigu paimsite bendrai visų Lietuvoje sukurtų filmų šia tema leitmotyvą, pamatysite, kad dominuoja kančios, nusivylimo, pralaimėjimo ir skausmo emocinis pagrindas. Taip. Visa tai buvo. Faktas. Partizanai iš ties gyveno žvėriškai siaubingose sąlygose, ir jų lemtis buvo nesunkiai prognozuojama. Bet buvo ir kita pusė, apie kurią kalbama gana atsargiai arba apskritai nutylima. Partizanų idealizmas (kalbu ne apie plakatinį patriotiškumą, o tikrą, dažnu atveju labai naivų, bet sveiką idealizmą). Istorija apie laimėjimus, sėkmingas ir labai reikšmingas kovines operacijas. Apie žmones, kurie sugebėjo nelygioj kovoj savo tikėjimu ir sumanumu ne tik pasipriešinti, bet ir pranokti okupanto jėgos struktūras. Turint omenyje, kad Lietuvos pokario rezistencija – viena ilgiausiai trukusių ginkluoto pasipriešinimo okupacijai istorijų Europoje, turime kuo didžiuotis. Vienu žodžiu, tai istorijos pusė apie gana retus, bet labai svarbius mūsų partizanų laimėjimus vardan tėvynės.
Ar jaučiate tam tikrą moralinę atsakomybę vaizduodamas šią temą? Kaip planuojant išvengti supaprastinimo ar heroizavimo, kalbant apie šią sudėtingą temą?
Niekada moraliai stigmatizuojantis menininko požiūris nepadėjo nei vienam kūriniui. Greičiau priešingai. Suprantu, kad objektyviam tokioje temoje būti yra neįmanoma, bet mano uždaviniai ir tikslai yra visai kiti. Gerai žinau, kad nuomonių įvairovė bus labai plati. Taip ir turi būti, o, kalbant apie Vanagą, pirmiausia jis buvo tiesiog žmogus. Žmogus, kuris tikėjo, mylėjo, kovojo, klydo, abejojo, verkė ir galiausiai laimėjo. Laimėjo tam, kad šiandien galėtume turėti šį laisvą interviu.
Kaip manot, kodėl būtent XXI a. reikia filmų pokario rezistencijos temomis?
Nuoširdžiai manau, kad apskritai filmų istorinėmis temomis, nebūtinai rezistencijos, yra per mažai. Mūsų braliukai latviai seniai mus aplenkė. Yra kur pasistengti, juo labiau kad istorinės medžiagos yra labai daug ir ji pakankamai turininga.
Kaip, jūsų nuomone, apie pokario rezistenciją reikėtų kalbėti jaunimui? Koks turėtų būti tokio kalbėjimo tikslas?
Tikslas labai paprastas. Jeigu žmogus, jaunimas ar tiesiog ateinanti karta nežinos savo tautos praeities, ji bus pasmerkta ją išgyventi kiekvieną kartą iš naujo.
„Sugauti Vanagą“ kūrybinės komandos nuotraukos.
