Triukšminga akcija per penktadienio pamaldas iškėlė tris skirtingus klausimus: kasdienę viešąją tvarką, tikėjimo laisvę ir politikų polinkį prie vietinio konflikto prikabinti Kremliaus šešėlį. Patogu juk. Replika Dainiui Žalimui.
Tomas Čyvas
Penktadienį prie Kauno mečetės Ramybės parke susirinko maždaug šimtas Kauno regiono baikerių. Variklių gausmas, muzika ir skanduotės lydėjo tuo metu vykusias musulmonų pamaldas. Policija atsiuntė ne vieną ekipažą, o rimtesnio susidūrimo išvengta: pasibaigus pamaldoms abi pusės išsiskirstė.
Visa istorija nėra tokia paprasta, kaip mėgina parodyti dvi viena kitai priešingos stovyklos. Vienoje pusėje – vietos gyventojai, kalbantys apie netvarkingai statomus automobilius, triukšmą ir įžūlų dalies naujai atvykusių žmonių elgesį. Kitoje – musulmonų bendruomenė, turinti tokią pačią teisę ramiai melstis, kaip katalikai bažnyčioje, žydai sinagogoje ar stačiatikiai cerkvėje.
Problemos nepanaikina viena kitos
Jeigu prie mečetės pažeidžiamos parkavimo taisyklės, šiukšlinama ar trikdoma gyventojų ramybė, tai nėra išgalvota problema vien todėl, kad apie ją nepatogu kalbėti. Religinė bendruomenė negali reikalauti privilegijos nepaisyti bendrų miesto taisyklių. Atvykėlis, tikintysis ar turistas pirmiausia privalo gerbti šalies, kurioje yra, įstatymus ir kaimynus.
Tačiau ir gyventojų skundai nesuteikia teisės savavališkai bausti visos religinės bendruomenės. Automobilių statymą prižiūri policija ir savivaldybė. Dėl nuolatinio triukšmo galima rinkti įrodymus, reikalauti pareigūnų reakcijos, kalbėtis su mečetės administracija. Šimtas motociklų per pamaldas nėra administracinės problemos sprendimo būdas.
Riba ypač aiški, jeigu, kaip skelbta reportažuose, į akciją buvo atsinešta kiaulės galva. Islamo kontekste tai nėra atsitiktinis rekvizitas. Tokiu veiksmu kritikuojamas ne konkretus netvarkingai pastatytas automobilis, o sąmoningai žeminama visa tikinčiųjų grupė.
Žalimas teisus ne dėl visko
Europos Parlamento narys, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas viešai paskelbtame komentare pagrįstai atskyrė teisėtą migracijos ir religijos kritiką nuo žmonių bauginimo bei apeigų trikdymo. Jis taip pat priminė Emilio Vėlyvio 2018 metų akciją Turgelių bažnyčioje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėliau paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį režisieriui, o du aktorius nuo baudžiamosios atsakomybės atleido pagal laidavimą. Taigi klausimas dėl vienodo teisės taikymo nėra ištrauktas iš kepurės.
Baudžiamojo kodekso 171 straipsnis numato atsakomybę tam, kas necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar kitais nepadoriais veiksmais sutrikdo valstybės pripažintos religinės bendruomenės pamaldas arba kitas apeigas. Ar Kaune surinkta pakankamai tokio sutrikdymo įrodymų, turi spręsti ne feisbuko minia ir ne politikai, o teisėsauga.
Silpniausia Žalimo teksto vieta – perėjimas prie galimų Rusijos žvalgybos ausų. Prancūzijos tyrėjai iš tiesų siejo prie Paryžiaus mečečių paliktas kiaulių galvas su platesne užsienio įtakos operacija; tyrime minėti Serbijoje verbuoti vykdytojai ir galimas ryšys su Rusijos karine žvalgyba. Tai rimtas precedentas, rodantis, kad Maskva mėgina kurstyti ir antisemitizmą, ir islamofobiją.
Bet analogija dar nėra įrodymas. Kol nėra faktų apie Kauno akcijos organizatorius, finansavimą ar ryšius, Kremliaus pėdsakas šiame konkrečiame įvykyje tėra hipotezė. Užuomina politiškai patogi: nepatogūs vietos gyventojų skundai nustumiami į šalį, o visi kritikai atsiduria įtartino šešėlio zonoje. Toks metodas dialogo nekuria.
Vienodas matas visiems
Viešoji tvarka negali priklausyti nuo maldos namų pavadinimo. Jei musulmonai užstato gatvę ar trukdo kaimynams, institucijos turi reaguoti taip pat, kaip reaguotų į vestuvių koloną, stadiono sirgalius ar bažnyčios renginį. Jei baikeriai sąmoningai trikdo pamaldas ir žemina tikinčiuosius, reakcija taip pat neturi priklausyti nuo to, ar nukentėjo katalikai, musulmonai, žydai, ar kitos religijos žmonės.
Patriotizmas prasideda ne nuo garsesnio variklio, o nuo pagarbos savo valstybės įstatymams. Lygiai taip pat tolerancija nereiškia reikalavimo vietos gyventojams tylėti apie jų kieme atsiradusias problemas. Viena pusė turi teisę reikalauti tvarkos. Kita – teisę melstis nebauginama. Valstybės pareiga yra apginti abi šias teises ir neleisti, kad jų konfliktu maitintųsi nei vietos politikai, nei Lietuvai priešiškos jėgos.
***
Dainiaus Žalimo komentaras FB netaisytas:
