Tai nėra „kažkur ten, Ukrainoje“. Tai jau čia.
Rimas Armaitis, karo Ukrainoje dalyvis
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio lėktuvas, kylantis iš Kišiniovo į Oslą, vos nepateko į susidūrimą su Rusijos dronu. Apie tai viešai pranešė Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Støre. Zelenskis skrido į Norvegijos karaliaus Haraldo V laidotuves. Jo skrydis buvo atidėtas, nes du Rusijos dronai įskrido į Moldovos oro erdvę ir šalies institucijos buvo priverstos ją laikinai uždaryti. Vienas dronas nukrito Moldovoje ir sukėlė gaisrą, kitas nuskrido į Rumunijos – NATO ir Europos Sąjungos valstybės – oro erdvę. Po kelių valandų Zelenskio lėktuvas saugiai nusileido Osle.
Apie incidentą paskelbė Norvegijos visuomeninis transliuotojas NRK, informaciją apie Rusijos dronų įsiveržimą, uždarytą Moldovos oro erdvę ir atidėtą skrydį patvirtino „Reuters“ bei „Associated Press“.
Tai nėra „kažkur ten, Ukrainoje“. Tai jau čia.
Bet mes vis dar mėgstame pasėdėti prie terminologijos stalo ir pasvarstyti: ar čia jau karas, ar dar tik „hibridinis incidentas“? Ar padegimas pakankamai kariškas? Ar GPS trikdymas jau agresija? Ar dronas privalo pirmiausia numušti keleivinį lėktuvą, kad pagaliau išdrįstume pavadinti daiktus tikraisiais vardais?
Rusijai mūsų terminologinės kančios – kaip muzika ausims. Kol Europa svarsto, kur padėti kabutes prie žodžio „karas“, Rusijos specialiosios tarnybos tikrina, ką galima padegti, susprogdinti, užverbuoti, užblokuoti, sutrikdyti ar įbauginti nesulaukiant rimto atsako.
Taip, teisine prasme ne kiekvienas sabotažas automatiškai tampa ginkluotu užpuolimu ar NATO 5-ojo straipsnio atveju. Tačiau strategine prasme karas prieš Europą jau vyksta. Jis tiesiog vykdomas mažomis dozėmis, kad kiekvieną atskirą smūgį būtų galima pavadinti „incidentu“, „gedimu“, „chuliganizmu“, „neaiškiomis aplinkybėmis“ arba dar kokiu nors biurokratiniu šūdu.
Tai labai patogi karo forma: Kremlius puola, o Europa sudarinėja komisiją, kuri po pusmečio nustatys, ar ją tikrai puolė.
Dronas virš Moldovos ir Rumunijos nėra vienišas paklydęs geležinis paukštelis. Tai dar vienas bendro paveikslo taškas. Rusija tikrina mūsų radarus, sprendimų priėmimo greitį, politinę valią ir visuomenės reakciją. Ji žiūri, kiek galima nueiti, kol Europa nustos reikšti „didelį susirūpinimą“ ir pradės elgtis kaip teritorija, kurią realiai puola.
Karas Europos teritorijoje jau vyksta. Galime jį vadinti hibridiniu, pilkuoju, nekonvenciniu ar dar kokiu mandriu terminu. Nuo pavadinimo dronas netampa balandžiu, padegimas – kultūros renginiu, o GRU diversantas – nepaklusniu turistu.
Vienintelis klausimas: kiek dar smūgių reikės, kad Europa pagaliau suprastų – priešas jau ne prie vartų.
Jis jau kieme.
