Braziulio anekdotai su papildymais
Tomas Čyvas
Profesionalių šnipų merginos net nežino, kad jos yra jų merginos. Tuo būtų galima ir baigti. Tačiau Braziulio papasakoti šnipų anekdotai primena vieną geležinę taisyklę: žvalgas gali mokėti penkiolika kalbų, turėti nepriekaištingą legendą ir patekti prie slapčiausio kompiuterio, bet jį vis tiek pražudys buitis, refleksas arba elementarus kvailumas.
Tikruose žvalgybos vadovėliuose turbūt rašoma kitaip. Folklore CŽV, MI6 ir KGB profesionalai pralaimi užtrauktukui, liftui, monitoriui, keiksmažodžiui ir kaimynui batsiuviui. O egzaminą geriausiai išlaiko tas, kuris supranta: taisyklę reikia ne tik vykdyti, bet pirmiausia perskaityti.
Kalba, akcentas ir vienas papildomas žodis
JAV žvalgų mokyklos dėstytojas būsimiems agentams, ruošiamiems dirbti Rusijoje, sako:
– Tas, kas teisingai atsakys į klausimą, galės nelaikyti egzamino. Kurioje sakinio „Vyrai, alus baigėsi!“ vietoje reikia įterpti papildomą žodelį „blet“?
Klausimas, žinoma, klastingas. Žodelį galima įterpti pradžioje, viduryje arba pabaigoje. Tačiau absolventas su pagyrimu atsakytų klausimu:
– O kodėl tik vieną kartą?
Talentingas Rusijos žvalgas Ivanas be akcento kalbėjo penkiolika užsienio kalbų. Fiasko jis patyrė tuomet, kai metro traukinyje atsitiktinis keleivis užlipo jam ant kojos.
Penkiolika kalbų išmokti galima. O štai pirmojo spontaniško žodžio, išsprūstančio prispaudus batą, žvalgybos mokykloje ne visada atsikratysi.
Didžiausias priešas – buitis
Visi stebėjosi ir klausė britų kontržvalgybininkų, kaip šiems pavyko sugauti nepagaunamą rusų šnipą. Kontržvalgybininkai paaiškino gavę nurodymą sulaikyti žmogų, kuris išėjęs iš viešojo tualeto užsitraukinėja kelnių užtrauktuką.
Du žvalgai kalbasi:
– Gal žinai, už ką Ivaną išmetė iš darbo?
– Už tai, kad patekęs prie slapčiausio Pentagono centrinio kompiuterio ir ekrane pamatęs slapčiausius dokumentus pavogė tik monitorių.
Šis anekdotas jau beveik muziejinis. Jaunesniam skaitytojui gal net reikia priminti laikus, kai monitorius atrodė brangesnis už informaciją jame. Vis dėlto principas nepaseno: galima prasibrauti iki valstybės paslapčių ir vis tiek likti paprastu daiktų vagimi.
Atranka į tarnybą
CŽV ekonominio šnipinėjimo departamentas iš būrio kandidatų renkasi tinkamiausią. Visiems duoda po voką ir liepia nunešti jį į penktą aukštą. Vienas kandidatas lifte slapta atplėšia voką, išima lapelį ir perskaito: „Jūs mums tinkate. Laukiame jūsų ketvirtame aukšte.“
Joną iš karto priėmė į antrąjį šnipų mokyklos kursą, nes jis neatsakė nė į vieną stojamųjų egzaminų klausimą.
Prieš išeidami į užduotį žvalgai vadui pasaugoti paliko dokumentus, pinigus ir vertingus daiktus. Kai grįžo, vadas jų neatpažino ir nesuprato, ko šie žmonės iš jo nori.
Konspiracija pavyko taip gerai, kad sunaikino pačią organizaciją. Būna ir politikoje, ir biurokratijoje: sistema taip uoliai saugo paslaptį, jog galiausiai pati nebežino, ką saugo.
Motyvacija ir tarnybinis uolumas
Kalbasi dvi šnipės:
– Šiandien suviliosiu diplomatą ir pasimylėsiu su juo. Jis man visas paslaptis išpasakos.
– O jeigu neišpasakos?
– Ai, tai bent pasimylėsiu.
Saugumo tarnybos vadovas būsimam agentui duoda užtaisytą pistoletą ir liepia kitame kambaryje nušauti žmoną, kad šis įrodytų ištikimybę tarnybai. Pirmasis kandidatas atsisako. Antrasis grįžta verkdamas – negali peržengti barjero. Trečiasis užsidaro kambaryje. Pasigirsta penki šūviai, paskui trenksmai ir lūžtančių baldų triukšmas. Po kelių minučių kandidatas išeina suplukęs:
– Na ir pasidarbavote… Pistoletą tuščiais šoviniais užtaisėte, teko kėde uždaužyti!
Pastarasis, reikia pripažinti, tarnybai gal ir tinkamas, bet žmonijai – nelabai. Net anekdotų pasaulyje uolumas nėra tas pats, kas protas.
Slaptažodis, kurį žino visas namas
Šnipas ateina į daugiabutį vykdyti užduoties. Žino adresą ir slaptažodį: „Drambliai skrenda į šiaurę“. Pabeldžia į nurodyto buto duris. Atidaro vyriškis. Šnipas apsidairo ir pašnibždomis sako:
– Drambliai skrenda į šiaurę.
Šeimininkas abejingai atsako:
– Ne, tamsta, suklydote. Šnipas Ivanovas gyvena aukštu aukščiau. O aš esu batsiuvys.
Čia jau beveik tobula Rytų Europos konspiracija: slaptažodis slaptas, adresas slaptas, agentas slaptas, bet laiptinės kaimynai viską žino.
Ukrainos lauko kontržvalgyba
Yra ir gerokai iki 2014 metų, juolab iki plataus masto karo, gimęs anekdotas. Šiandien jis skamba kitaip nei tada, kai buvo pasakojamas vien kaip senas etninis pokštas. Todėl palieku jo mechanizmą, bet ne anuomet vartotą įžeidžiantį žodį. Beje, autoriai yra JAV žvalgai.
Ukrainoje nusileidžia du CŽV agentai. Užkasa parašiutus, persirengia pagal vietos koloritą ir leidžiasi per laukus. Sutinka šimtasiūlę vilkintį senolį.
– Zdorovenki, didu!
– Zdorovenki, amerikanski špiony!
Profesionalai sutrinka:
– Jaki amerikanski špiony? My harni chlopci!
Senolis įkala horilkos ir pateikia galutinę kontržvalgybinę išvadą:
– Jaki vy harni chlopci, jeigu jūs juodaodžiai?
Žvalgai buvo pasirengę viskam: užkasė parašiutus, išmoko tarmę, apsirengė pagal vietos papročius ir, tikėtina, turėjo legendą iki septintos kartos. Neparengė tik vieno – veidrodžio. O ukrainietis valstietis visą operaciją atliko per kelias sekundes ir dar be biudžeto.
Papildymas būsimiems agentams
CŽV instruktorius klausia agento, siunčiamo į Rusiją:
– Ką darysite, jeigu gatvėje jus sustabdys policininkas ir paprašys dokumentų?
– Parodysiu nepriekaištingai padirbtą pasą.
– Blogai. Neišlaikėte.
– O ką turėjau daryti?
– Pirmiausia paklausti: „O kokia problema, viršininke?“
Taigi profesionalą nuo mėgėjo skiria ne vien dokumentai, kalbos ar technika. Kartais jį skiria gebėjimas laiku suvaidinti paprastą žmogų. O kartais profesionalą nuo demaskavimo skiria tik neužtrauktas užtrauktukas.
