Lietuvos kariuomenės radarų sekmadienį fiksuotos atžymos ore buvo paukščių būrys, pranešė Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC). Iš pradžių sekmadienį buvo pranešta, kad į šalį galimai įskrido dronas. Dėl to Vilniaus regione paskelbtas oro pavojus. Čia taip ELTA praneša. O kokia tokių incidentų istorija?
Tomas Čyvas
Dėl galimo įskridimo sekmadienį dalyje Lietuvos paskelbto oro pavojaus buvo stabdomi skrydžiai Vilniaus oro uoste.
Dabar ir čia vyksta taip
Kaip pranešė Nacionalinis krizių valdymo centras, oro uoste stabdomi orlaivių kilimai ir tūpimai.
NKVC ir Lietuvos kariuomenė anksčiau informavo, kad dėl galimai į Lietuvą įskridusio drono šalyje skelbiamas Vilniaus rajone, Vilniaus mieste, Trakų rajone, Elektrėnų rajone.
Kaip nurodoma gyventojams į mobiliuosius telefonus išsiųstuose pranešimuose, pavojaus statusas yra „Geltonas“. Tai reiškia, kad ataka tikėtina, bet dar nevyksta. Lietuvos kariuomenė ragina žmones nusimatyti priedangas ar uždaras saugias patalpas.
Lietuvos kariuomenė anksčiau pranešė, kad sekmadienį paryčiais Karinių oro pajėgų radarai ties Varėna buvo užfiksavę Kaliningrado srities kryptimi judėjusią žymą. Tikėtina, kad objektas į Lietuvą pateko iš Baltarusijos. Šis objektas kirto Lietuvos bei Kaliningrado srities sieną.
Pasak NKVC vadovo Vilmanto Vitkausko, tai galėjo būti dronas.
ELTA primena, kad pastarąjį kartą, birželio 13 d., oro pavojus paskelbtas Vilniaus apskrityje.
Iš pradžių gyventojų perspėjimo išsiuntimo priežastimi Lietuvos kariuomenė įvardijo stebimą radaro atžymą, turinčią bepiločiams orlaiviams būdingų požymių, tačiau vėliau NKVC pranešė, kad taikinys buvo identifikuotas kaip meteorologinis balionas.
Anksčiau, gegužės 21 d., oro pavojus paskelbtas Utenos apskrityje. Tądien pranešta apie du į šalies teritoriją įskridusius dronus.
Diena anksčiau oro pavojus ir raudonas grėsmės lygis skelbtas Vilniaus apskrityje. Tai buvo pirmas toks atvejis atkurtos valstybės istorijoje.
Pasak Lietuvos kariuomenės, statusas „Geltona“ reiškia, kad ataka tikėtina, bet dar nevyksta, gyventojai turi nusimatyti priedangas, jei statusas pasikeistų į „Raudona“.
„Raudona“ reiškia, kad kyla tiesioginė grėsmė gyvybei ar saugumui, yra ekstremali situacija, būtina nedelsiant laikytis nurodymų (slėptis, evakuotis ir panašiai), sekti LRT informaciją.
Tuo metu „Balta“ – pavojaus nėra, gyventojai gali palikti priedangas ir saugias patalpas, tačiau yra skatinami išlikti budrūs ir toliau sekti informaciją.
Panašūs incidentai pastaruoju metu fiksuojami ir kitose Baltijos šalyse, otaippat Lenkijoje bei Rumunijoje.
Kaip tai nutinka?
Paukščių būrys radaro ekrane, oro balionas, mažas privatus lėktuvas, karinis orlaivis, keleivinis laineris ar dronas. Technikos užduotis – kažką danguje aptikti. Žmogaus ir visos sprendimų sistemos užduotis – per labai trumpą laiką suprasti, kas tai yra. Istorija rodo, kad klaida į abi puses gali kainuoti labai brangiai.
Kai nebuvo pašauta – ir tai tapo problema
1987 m. gegužės 28 d. devyniolikmetis Vakarų Vokietijos pilietis Mathiasas Rustas su nedidele „Cessna 172“ perskrido Sovietų Sąjungos oro gynybos sistemą ir nusileido pačiame Maskvos centre, netoli Raudonosios aikštės. Sovietų radarai jį buvo aptikę, naikintuvai buvo keliami, tačiau dėl identifikavimo, ryšio ir sprendimų grandinės sumaišties civilinis lėktuvas nebuvo numuštas.
Rustui SSRS skyrė ketverius metus laisvės atėmimo, tačiau jis realiai kalėjo kiek daugiau nei metus ir 1988-aisiais buvo paleistas. Kur kas ilgiau gyvavo pažeminimas sovietų oro gynybai: po incidento postų neteko aukšti kariškiai, tarp jų gynybos ministras Sergejus Sokolovas.
Šis atvejis primena paprastą dalyką: net viena labiausiai militarizuotų pasaulio valstybių gali pamatyti objektą ir vis tiek nesugebėti laiku nuspręsti, kas jis toks ir ką su juo daryti.
Kai nusprendžiama šauti
Priešingas sprendimas – šauti – istorijoje yra kainavęs šimtus gyvybių. 1983 m. rugsėjo 1 d. Sovietų Sąjungos naikintuvas Su-15 virš Sachalino numušė nuo maršruto nukrypusį „Korean Air Lines“ reisą KAL 007. Žuvo visi 269 žmonės.
Tai nebuvo pirmasis panašus incidentas. 1978 m. kitas Pietų Korėjos laineris, KAL 902, nuklydo virš SSRS teritorijos prie Kolos pusiasalio. Sovietų naikintuvas paleido raketą į „Boeing 707“. Žuvo du žmonės, tačiau apgadintas lėktuvas sugebėjo nutūpti ant užšalusio ežero, o dauguma keleivių išgyveno.
1988 m. liepos 3 d. JAV kreiseris „USS Vincennes“ Persijos įlankoje numušė „Iran Air“ reisą 655. Keleivinis „Airbus A300“ buvo klaidingai palaikytas grėsme – Irano kariniu lėktuvu. Žuvo 290 žmonių, tarp jų 66 vaikai. Tai svarbus priminimas, kad technologinė ir karinė persvara nuo klaidingo atpažinimo neapsaugo.
1973 m. Izraelio naikintuvai virš Sinajaus numušė nuo kurso nuklydusį „Libyan Arab Airlines“ reisą 114. Žuvo 108 iš 113 lėktuve buvusių žmonių. 2001 m. per Ukrainos oro gynybos pratybas virš Juodosios jūros S-200 raketa pataikė į „Siberia Airlines“ Tu-154; žuvo visi 78 žmonės. Pastaruoju atveju tai buvo ne priešiško objekto klaidingas atpažinimas, o katastrofiška kovinio šaudymo klaida.
Malaizijos MH17 buvo numuštas 2014 m. virš Rusijos remiamų separatistų kontroliuotos Donbaso teritorijos iš Rusijos 53-iosios priešlėktuvinės raketų brigados atgabenta „Buk“ sistema; žuvo 298 žmonės.
Balionas irgi gali tapti taikiniu
1995 m. rugsėjo 12 d. per tarptautines Gordon Bennett oro balionų lenktynes į Baltarusijos oro erdvę įskrido keli balionai.
Baltarusijos karinės oro pajėgos vieną jų numušė; žuvo du JAV piliečiai. Incidentas ypač iškalbingas todėl, kad varžybos nebuvo slapta karinė operacija – apie skrydžius atitinkamos institucijos buvo informuotos.
Kartais „priešas“ pats nusileidžia
Šaltojo karo istorijoje būta ir priešingų kuriozų: Kubos karo lakūnai yra pabėgę į JAV savo orlaiviais.
Tokiais atvejais oro erdvėje pasirodęs svetimos valstybės karinis lėktuvas iš tiesų buvo karinis lėktuvas, tačiau jo piloto ketinimai buvo visai kiti, nei galėjo sufleruoti uniforma, orlaivio tipas ar valstybės ženklai.
1976 m. rugsėjo 6 d. SSRS oro gynybos pajėgų leitenantas Belenka pakilo mokomajam skrydžiui netoli Vladivostoko ir su tuo metu itin slaptu MiG-25P „Foxbat“ pabėgo per Japonijos jūrą. Jis nusileido Hakodatės civiliniame oro uoste Hokaide ir paprašė politinio prieglobsčio JAV.
Japonų radarai jį aptiko, pakilo du F-4EJ „Phantom“, tačiau Belenka nusileido labai žemai ir dingo iš antžeminių radarų, o japonų naikintuvai jo nebesurado. Galų gale MiG-25 praktiškai netikėtai atsirado virš aeurodromo ir nutūpė — dargi ir išriedėjo už per trumpo tako.
Vakarams tai buvo tikra žvalgybinė dovana. Japonų ir amerikiečių specialistai MiG-25 išardė ir nuodugniai ištyrė; vėliau SSRS lėktuvas buvo grąžintas išardytas į maždaug 30 dėžių. Belenka liko Vakaruose, gavo prieglobstį JAV, vėliau tapo šios šalies piliečiu.
Ukrainiečiai ir rusai su naikintuvais pabėgdavo priešingomis kryptimis po SSRS žlugimo. Dalis Irako pilotų su lėktuvais leidosi nelabai draugiškame Irane 1991-aisiais, kai JAV ir koalicija vykdė operaciją „Audra dykumoje”.
Paukščiai šiandien – bombos rytoj
Todėl dabartinis klausimas „Radarai fiksavo paukščių būrį?“ iš pirmo žvilgsnio gali skambėti komiškai, bet problema nėra juokdariška.
Radarui nėra privaloma „žinoti“, kad ekrane yra antis, žąsis gulbė ar dronas. Jis fiksuoja atspindį, judėjimą, greitį, kryptį, aukštį ir kitus požymius. Identifikavimas remiasi jutiklių duomenų visuma, procedūromis ir žmonių sprendimais.
Karo metu laiko tokiam sprendimui gali būti minutės. Per anksti nusprendus, kad objektas priešiškas, galima numušti civilį. Per ilgai abejojant, galima leisti tikram dronui ar raketai pasiekti taikinį.
Todėl klausimas turėtų būti ne vien „kaip radaras galėjo supainioti paukščius su dronu?“. Kur kas svarbiau: kokie požymiai paskatino pirminę versiją, kokiais papildomais jutikliais ji buvo tikrinama, kiek užtruko identifikavimas ir kuriame sprendimų grandinės taške paaiškėjo, kad tai paukščiai?
|
Kas lieka neaišku
Pranešimus apie galimą droną ir pavojaus geltoną statusą žmonės gavo visur – kasd parduovėje, kas namie, kas darbe, kas grybaudamas. Ir atšaukimą po keliolikos minučių. Tai jau ne pirmas kartas. Ką dabar svarbu išsiaiškinti?
- Kokiais požymiais remiantis objektas iš pradžių buvo vertinamas kaip galimas dronas?
- Kiek laiko truko identifikavimas ir kas priėmė sprendimą paskelbti oro pavojų?
- Kokios papildomos priemonės buvo panaudotos radarų informacijai patikrinti?
- Kada ir kuo remiantis atsirado pagrindas versijai apie paukščių būrį?
- Ar sistema suveikė taip, kaip buvo numatyta, ir kokios pamokos iš incidento bus padarytos?
Vietoje išvados
Gal geriau vieną kartą be reikalo perspėti apie „Shahed“, kuris pasirodo esąs paukščių būrys, negu vieną kartą paukščiais palaikyti tikrą „Shahed“.
Tačiau ir klaidingi aliarmų signalai turi kainą: jeigu jų daugėja, visuomenė pripranta nebereaguoti – yra nujautrinama.
Kaip pasakoje apie piemenį, kuris nuolat rėkdavo apie vilką ir kaimas -vargo eiti pagalbon, o vilkas atėjo tikrai.
Oro gynybos patikimumas, deja, matuojamas ne vien tuo, ar radaras kažką pamatė. Jis matuojamas ir tuo, kaip greitai bei patikimai valstybė sugeba atsakyti į paprastą, bet kartais gyvybiškai svarbius klausimus: kas ten skrenda ir ko jam čia reikia?
