Visai neseniai nugriaudėjo keistas skandaliukas, dėl kurio policija net pradėjo ikiteisminį tyrimą. Lietuvos socialdemokratų partijos šulai uždarame tarybos posėdyje aptiko įdomų „radinį“ – garsą įrašantį rašiklį ir apkaltino LRT žurnalistę Eglę Samoškaitę jį „pametus“, kur nevalia. Vėliau prokuratūra tyrimą nutraukė, nenustačiusi objektyvių duomenų, kad žurnalistė būtų tyčia palikusi įrenginį informacijai rinkti, paskui vėl jį atnaujino. Šis atvejis įdomus kitų bylų, kurių visuma apibendrintai vadinama „Teisėjų byla“, kontekste. Čia verta panagrinėti, kaip veikia sekimo praktikos ir kaip jas interpretuoja specialiosios tarnybos, prokurorai ir teismai.
Tomas Čyvas
Numatyta atsakomybė
Dėl šio įvykio socdemai kreipėsi į policiją su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 295 straipsnį. Pastarasis numato atsakomybę už neteisėtą techninių priemonių įrengimą ar panaudojimą informacijai rinkti.
BK nurodoma, kad tas, kas neteisėtai įrengė ar panaudojo technines priemones informacijai apie valstybės, savivaldybės instituciją, įstaigą ar jų tarnautoją, politinę organizaciją ar asociaciją arba jų narį, kitą juridinį ar fizinį asmenį rinkti, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
Intrigą sustiprino prezidento Gitano Nausėdos replika, kad „tušinukas pats neįskrido pro langą“. Šioje vietoje su Aukštu ir Gražiu (toliau – AiG) sunku nesutikti. „Atsitiktinis radinys“ nei įskrido pro langą, nei materializavosi patalpoje pats. Kažkas jį ten padėjo, pametė arba „pametė“, kad paskui rastų.
Šioje vietoje stabteliu ir pabrėžiu, kad neketinu čia spręsti kieno nors kaltės ar nekaltybės reikalo ar nurodinėti teismams, ką jie turi nutarti – ką apkaltinti ar išteisinti. Tiesiog bandau susigaudyti teismų praktikose, kurių prieštaravimuose gali nusisukti galvą ne tik meška, bet ir dinozauras.
Sąvoką „atsitiktinis radinys“ aš taip pasigardžiuodamas naudoju ne todėl, kad dažnai ką nors atsitiktinai pats randu. Ji vartojama ir „Teisėjų byloje“, arba „korupcijos byloje“, kaip ji dar kartais vadinama. Tačiau čia svarbi teisinė išlyga: „atsitiktinis tyrimo radinys“ nereiškia fiziškai pamestos ir vėliau surastos aparatūros. Tai teisėtai vykdant sankcionuotus veiksmus gauta informacija apie asmenį ar galimą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo pirminis sankcijos objektas.
Straipsnio rengimo metu laukiama Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių dėl nuteistų asmenų apeliacinių skundų, kurių pateikta net 15. Sprendimų paskelbimas numatytas rugsėjo 14 d. 12.50 val. – jei, žinoma, dar kartą nebus atidėtas.
Manau, E. Samoškaitė ar kuris kitas plunksnos brolis arba sesuo, jei byla dėl kokio pamesto, kad vėliau surastum, ar tikrai pamiršto diktofono arba rašiklio pasiektų teismą, turėtų ką pacituoti iš visai šviežios teismų praktikos ir aukščiausių politinių tribūnų.
Čia sumaišties į Lietuvos teisinę sistemą įnešė mažiausiai dvi Lietuvos apeliacinio teismo nutartys:
- Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos – teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Rimšelio – baudžiamojoje byloje Nr. 1A-200-478/2023 2023 m. rugsėjo 7 d. priimtoje nutartyje nurodyta:
„Duomenys apie Gintarą Rusecką, kuris nebuvo nurodytas Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2018 m. birželio 26 d. nutartyje kaip tyrimo objektas, galimai daromą sunkų nusikaltimą valstybės tarnybai buvo „atsitiktinis tyrimo radinys“, kuris gautas sąžiningai įgyvendinant ikiteisminio tyrimo teisėjos leistus atlikti neviešo tyrimo veiksmus“;
„Taigi, nors minėtoje nutartyje iš tiesų yra kalbama apie vaizdo ir garso įrašymo priemonių naudojimą, o ne įrengimą, tačiau iš to, kad šia nutartimi taip pat buvo duotas leidimas slapta patekti į šias patalpas bei naudojant technines priemones leista kontroliuoti ir fiksuoti pokalbius, natūraliai išplaukia išvada, kad minėtų priemonių naudojimas apima ir jų įrengimą, kadangi slaptai klausomų pokalbių kontroliavimas ar fiksavimas be tinkamos aparatūros įrengimo yra neįmanomas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2018 m. birželio 26 d. nutarties trūkumas nedaro nutarties neteisėta“.
- Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija – Evaldas Gražys (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratė Jakubonienė ir Ernestas Rimšelis – 2023 m. vasario 9 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-28-579/2023 nustatė:
„2018 m. rugsėjo 25 d. pokalbis tarp Drąsučio Zagrecko bei Viliaus Karaliaus, buvęs pagrindu sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus Valdėmaro Bavėjano atžvilgiu, buvo fiksuotas dviejų atskirų procesų metu – tai yra taikant advokato Drąsučio Zagrecko atžvilgiu Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytus informacijos rinkimo būdus bei tuo pačiu metu šio asmens atžvilgiu vykdant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus BPK nustatyta tvarka“.
Taigi to paties teismo vienoje nutartyje kalbama apie du paralelinius procesus, o kitoje pripažįstama, kad sankcijoje nurodytas techninių priemonių „naudojimas“ savaime gali apimti ir jų įrengimą. Tačiau tai dar nereiškia, kad sankcija automatiškai persikelia į kitą juridinį subjektą ar kitą nesankcionuotą patalpą. Būtent čia ir atsiranda klausimas, kurį verta nagrinėti: kiek toli gali būti išplečiamos sankcionuoto slapto sekimo ribos, kai jo metu gaunama informacija apie nesankcionuotą asmenį, veiką ar patalpą?
Jeigu byloje esantys patalpų brėžiniai ir skunduose nurodytos aplinkybės rodo, kad konkretus įrašas buvo padarytas ne toje patalpoje, kurios pasiklausymas ir įrašinėjimas buvo sankcionuotas, o greta esančiose kito juridinio asmens patalpose, tai jau nebe vien žodžių žaismas apie „atsitiktinį radinį“. Tai klausimas apie sankcijos ribas.
Palyginimai ir padariniai
Todėl publicistinė analogija su žurnalisto pamestu rašikliu turi savo ribas, bet klausimas lieka. Jeigu žurnalistui svarbu paaiškinti, kaip techninė priemonė atsirado uždarame posėdyje, kodėl toks pats klausimas neturėtų būti keliamas valstybei, kai slapto sekimo įranga ar jos surinkta informacija peržengia sankcionuotos erdvės arba asmenų ribas?
Atsitiktinai pameti, paskui sėkmingai „atsitiktinai randi“ kokio uždaro posėdžio medžiagą, ją panaudoji publikacijai ir sakai: „radau“. O jei jau radau, tai negi gerą daiktą išmesi? Puikus būtų paaiškinimas Visuomenės informavimo etikos komisijai, Žurnalistų etikos inspektoriui ir netgi teismui? Kaip ironija – taip. Kaip tiesioginis teisinis „atsitiktinio tyrimo radinio“ apibrėžimas – ne.
Ką tai reiškia mums visiems?
Taigi kokie tokios teisinės painiavos padariniai ne tik socdemams, kitoms partijoms ir teisininkų bendruomenei? Pagaliau visuomenei ir žmogaus teisėms apskritai?
Neteisėti partijų ar asociacijų šnipinėjimai tikrai pažeistų organizacijų autonomiją ir iškreiptų politinį procesą, atvertų dideles erdves šantažui ir kompromatų karams. Juk ne visa taip surinkta informacija turi būti kriminalinio pobūdžio. Ji gali būti tiesiog nemaloni, kad ir dėl asmeninių priežasčių. Tai darytų politikus ir visuomenininkus pažeidžiamais, o ne visi yra vienodai atsparūs galimam spaudimui.
Dar vienas niuansas – ne tik partijos ir asociacijos nenori ir neturi būti šnipinėjamos.
Lietuvos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta: „Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams“.
Bet štai nuo „atsitiktinių tyrimo radinių“ advokatai, pasirodo, nėra absoliučiai apsaugoti. O kartu kyla klausimų ir dėl jų klientų paslapties. Įdomu – kaip su kunigais ir išpažinties paslaptimi? Klausykloje irgi galima kai ką „atsitiktinai“ užfiksuoti? Tai jau kita teisinė kategorija, tačiau kaip žmogaus privatumo ribų klausimas analogija prašosi pati.
Pagaliau įsivaizduokite, kad jūsų kaimynas daugiabučio laiptinės aikštelėje yra teisėtai sekamas, bet sekimo priemonė arba jos aprėptis dėl visa ko pasiekia ir jūsų miegamąjį. Ar tai irgi būtų tik „atsitiktinis tyrimo radinys“? Ką apie tai mano Seimo Žmogaus teisių komitetas? Ogi ko gero nieko. Tiek faktas, kad jame istoriškai mažiausiai narių, tiek pati jo sudėtis kužda, kad tai yra butaforinis darinys, kuris de facto reikalingas nebent tam, kad jo pirmininkas ir pavaduotojai gautų didesnius atlyginimus.
Tiesiog atsiminkite ir, reikalui esant, būtinai cituokite AiG: sekimo įranga pati pro langus neskraido. O gal šie fizikos ir logikos dėsniai STT atveju negalioja?
Kokie bebūtų šiandien paskelbti garsios bylos apeliacijų rezultatai, pačios sekimo įrangos įrengimo, sankcijų ribų, „atsitiktinių radinių“ ir skirtingų nutarčių interpretavimo situacijos šiame procese sunkiai sutelpa į vieną straipsnį. Tad teks viską panagrinėti išsamiau. Kai Apeliacinio teismo nutartys bus paskelbtos ir įsiteisėjusios, jų analizės jau nebebus galima painioti su spaudimu teismui.
******
Vilnius, rugsėjo 14 d. (ELTA). Lietuvos apeliacinis teismas pirmadienį paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį už korupciją nuteistam Druskininkų merui Ričardui Malinauskui.
Teisėjas Evaldas Gražys paskelbė, kad R. Malinausko advokato skundas atmestas, trijų teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl R. Malinausko kaltės.
Po Apeliacinio teismo verdikto nuosprendis šioje byloje įsiteisėjo – Druskininkų vadovas lieka pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu, jis turės sumokėti 60 tūkst. eurų baudą. Be to, iš jo bus išieškota 30 tūkst. eurų.
Kadangi nuosprendis R. Malinauskui nepakeistas, ilgametis Druskininkų meras negalės toliau eiti pareigų, o Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) panaikins mero įgaliojimus pagal Rinkimų kodekso reikalavimus.
Kadangi iki eilinių savivaldybių tarybų narių ir merų rinkimų šiuo metu yra likę mažiau kaip metai, rinkimai šioje savivaldybėje nebebūtų rengiami, o iki kitų metų pavasario mero pareigas eitų savivaldybės tarybos paskirtas laikinasis meras.
Byloje baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas ne tik Druskininkų meras R. Malinauskas, bet ir jo buvęs patarėjas ir dabartinis tarybos narys Aivaras Kadziauskas, įvairių teismų grandžių teisėjai, kurie sprendė Vijūnėlės dvaru susijusius klausimus.
R. Malinauskas kaltės nepripažino ir per apklausą Kauno apygardos teisme. Jis nurodė, kad niekada nei su A. Kadziausku, nei su kuo kitu nevedė derybų dėl pinigų davimo ar kažkieno papirkimo – visi pinigai tiesiog buvo mokami už teisines paslaugas.
ELTA primena, kad pernai balandį Kauno apygardos teismas korupcijos byloje kaltais pripažino ne tik R. Malinauską, bet ir Druskininkų tarybos narį A. Kadziauską. Pastarajam skirta 42,6 tūkst. eurų bauda.
A. Kadziausko skundas taip pat atmestas, jis neteks tarybos nario pareigų.
Nelegaliu statiniu pripažintas Vijūnėlės dvaras buvo nugriautas 2019 m. rudenį. R. Malinauskas yra sakęs, kad Vijūnėlės dvaras statytas jam, nors oficialiai jo savininkas buvo bičiulis verslininkas, iš jo meras planavo baigtą pastatą perpirkti.
Nusikaltimus teisėsaugai padėjo atskleisti buvęs advokatas Drąsutis Zagreckas, jis dabar yra saugomas valstybės.
Teisėjas E. Gražys taip pat paskelbė, kad dėl korupcijos nuteisiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys, jo įgaliojimai kol kas sustabdyti.
Lietuvos apeliacinio teismo verdiktas dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Anksčiau antstolio padėjėju dirbęs vilnietis Arūnas Blažaitis nuteistas trejų metų lygtine laisvės atėmimo bausme ir 18,5 tūkst. eurų bauda. Iš jo bus konfiskuota 3 tūkst. eurų. Vyras nuteistas Vijūnėlės dvaro epizode.
Verslininkė Oksana Sakalauskienė taip pat sulaukė apkaltinamojo nuosprendžio šioje byloje – jai teismas skyrė realią ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir dar 17,5 tūkst. eurų baudą. Nuteistoji taip pat apskundė nuosprendį, su juo nesutinka, tačiau Generalinė prokuratūra teigia, kad ši bausmė verslininkei yra pagrįsta ir tinkama. Viso nagrinėta 15 apeliacijų.
Susijęs straipsnis: Buvęs teisėjas: kad esu sekamas, pareigūnai sakė patys
