Kai buvau Ukrainoje, atradau kad tai praktiškai dvi šalys viename. Lvivas ir Dnipras skirasi kaip diena ir naktis. Ne tik miestai, bet ir žmonės visai kitokie.
Aurimas Guoga
Lvive man vietinė sako: „Pas mus karo praktiškai nesijaučia. Kartais gal ir atskrenda kokia raketa… O labiausiai jaučiame iš to, kad pas mus ešalonais veža sužeistuosius“.
Tikiuosi jau pakankamai supurtė. Kas turi dėtis šalyje, kur traukiniais veža sužeistuosius, o vietiniai tai net nelabai laiko karo požymiu? Ką tuomet išvysime kitoje šalies pusėje, arčiau karo veiksmų zonos?
Savo kelionę Ukrainoje pradėjau nuo Dnipro. Ten keli vaikinai dirba ties „Magistrų“ svetaine. Mes palaikome ryšį nuo visavertės agresijos pradžios. Nuvykau, nes buvau žadėjęs juos aplankyti. O tuo pačiu susipažinti su padėtimi vietoje. Svarbu žinoti kelis niuansus apie tą regioną.
Net ir Dnipro mieste, o tai 200 km. iki fronto, karo įtaka ne tiek ir akivaizdi.
Čia jau pasistengę rasime subombarduotų namų, tačiau karas labiausiai atsispindi gyventojų elgsenoje. Šiuos reikia suskirstyti į dvi grupes: civiliai ir karo veteranai.
Civiliai, kaip jau anksčiau minėjau, smarkiai prislėgti buitinių rūpesčių. Jie labiausiai susirūpinę kaip išgyventi.
Karas jiems pasireiškia visų pirma ekonominiais sunkumais. Subombarduotos elektrinės, daugybė išvykusių, nežinia dėl ateities.
Karo veteranai – atskira kasta. Pabuvus greitai išmoksti iš veidų juos atpažinti. Karo veteranai kenčia juo įprastų dalykų tokią patirtį praėjusiems žmonėms.
Jiems pavažiavusi psichika, nebegali vėl integruotis į visuomenę.
Tarp civilių ir veteranų tam tikra siena – galima palyginti su eiliniais žmonėmis ir grįžusiais iš kalėjimo ar valkatomis.
Visi tarsi ir supranta, kad karo veteranams reikia būti dėkingiems, bet kai matai zombiškas minas, kai šie grasina išsprogdinti aplinkinius, humanizmas greitai atlėgsta.
Kyive turėjau tokią patirtį. Priėjau prie vieno veterano ir užklausiau ar matyti karo pabaiga?
Šis iškart užsiplieskė, ėmė rėkti jei nori sužinoti – eik ir pakariauk. Akivaizdžiai jiems labai skauda, kad patyrė tiek netekčių, o užnugaryje kiti patogiai sėdi ir naudojasi jų auka.
Vėliau išsiaiškinau, kad su veteranais karo temos liesti negalima. Visgi įsidrąsinau ir vieno paklausiau kodėl.
Šis paaiškino, kad jiems reikia kiek įmanoma labiau išstumti prisiminimus, o aš savo klausimais atvėrinėju ir taip vos gyjančias žaizdas.
Tokios veteranų koncentracijos kaip Dnipre Kyive, juo labiau Lvive, nėra. Neproporcinga karo našta tenka rusakalbiams Ukrainos regionams.
Beje, tas, kuris man siūlė pakariauti, vėliau kiek atlėgo ir papasakojo, kad jis iš Luhansko.
Neteko savo namų, k-capus smaugs ir dusins kol kvėpuos. Rytų Ukrainoje neapykantos rusams lygis kelia stogą. Antra vertus, tai nereiškia, kad jie atsisakys kalbėti rusiškai. Apie tai rytoj.
