Pastaraisiais metais pasaulį sukrėtusios krizės – pandemija, karas Ukrainoje, energetikos iššūkiai – dar kartą išryškino ne tik valstybių, bet ir visuomenių gebėjimo reaguoti į krizes bei prie jų prisitaikyti svarbą. Šių dienų geopolitinis kontekstas taip pat ragina atkreipti dėmesį į visuomenės ir bendruomenių atsparumą ir pasirengimą krizėms.
2022 m. gyventojai aktyviai padėjo karo pabėgėliams iš Ukrainos, teikė būstą, rinko paramą ir savanoriavo. Tačiau tuo pačiu metu Europą ištikusi energetikos krizė lėmė augančias kainas, didesnes pragyvenimo išlaidas ir infliaciją. Šios situacijos parodė, kaip glaudžiai susijusios skirtingos krizės ir kaip svarbu būti pasirengusiems jų poveikiui.
Mokslininkai tokias situacijas vadina kaskaduojančiomis krizėmis – kai vienos krizės padariniai tampa kitų krizių priežastimis. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama visuomenės atsparumui – gebėjimui ne tik atlaikyti sukrėtimus, bet ir greitai atsistatyti po jų. Visuomenės atsparumą tiria KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininkės prof. dr. Aistė Balžekienė, dr. Jonė Vitkauskaitė-Ramanauskienė ir doktorantė Rūta Pelikšienė.
Kas lemia visuomenės atsparumą?
Visuomenės atsparumas nėra vien tik materialiniai ištekliai ar infrastruktūra. Jį lemia socialinių, ekonominių ir psichologinių veiksnių visuma.
Visuomenės atsparumui įtaką gali daryti makroveiksniai (išorinės grėsmės, pasitikėjimas tarptautinėmis, nacionalinėmis ar vietos organizacijomis ir institucijomis), bendruomeniniai veiksniai (socialiniai ryšiai, tarpusavio pagalba, prisirišimas prie gyvenamosios vietovės), individualūs veiksniai (asmeninis praktinis pasirengimas krizėms ir ekstremalioms situacijoms, žinių lygis, subjektyvus sveikatos ir socialinio statuso vertinimas, individualus psichologinis atsparumas).
Šių veiksnių stiprinimas leidžia efektyviau reaguoti į įvairaus pobūdžio krizes – nuo ekologinių iki geopolitinių – ir sumažinti jų ilgalaikį poveikį.
KTU mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ tyrėjos prof. dr. A. Balžekienė, dr. J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė ir doktorantė R. Pelikšienė parengė ir išleido atviros prieigos informacinį leidinį „Visuomenės atsparumas krizėms. Monitoringo metodika ir Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai“, kuriame pateikiama visuomenės ir bendruomenių atsparumo tyrimo metodika, skirta vertinti gyventojų pasirengimą krizėms, informuotumą, socialinį ir politinį pasitikėjimą.
Pirmojoje leidinio dalyje aptariamos pagrindinės visuomenės atsparumo sąvokos, pateikiami klausimynai, skirti atsparumo tyrimams, bei nagrinėjamos jų taikymo galimybės nacionaliniu ir savivaldybių lygmenimis.
Antrojoje dalyje analizuojami 2024 m. atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai, atskleidžiantys visuomenės pasirengimą įvairioms krizėms ir su tuo susijusius socialinius veiksnius. Klausimynas ir duomenys prieinamai Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų ir menų archyve (LiDA).
Lietuvos gyventojų pasirengimas krizėms
2024 m. KTU mokslininkių atliktos apklausos rezultatai atskleidžia gana skeptišką visuomenės požiūrį į atsparumą krizėms.
Nors išryškėja lietuviams būdingas optimistinis žvilgsnis į ateitį, kartu pastebimas kritiškas socialinio teisingumo vertinimas. Neramina tai, kad praktinis pasirengimas krizėms išlieka menkas – nemaža dalis gyventojų nėra ėmęsi konkrečių veiksmų, kurie padėtų geriau susidoroti su galimais iššūkiais.
Trūksta ir elementaraus pasirengimo namų ūkiuose: retai įsigyjamos išorinės baterijos, elektros generatoriai, radijo imtuvai ar gesintuvai.
Be to, visuomenės atsparumą silpnina ir žemas pasitikėjimas institucijomis, ypač nacionalinio ir savivaldos lygmens, o tai dar labiau apsunkina bendrą pasirengimą krizėms.
Mokslininkių išleistas leidinys svarbus ne tik akademinei bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei. Jame pateikiama metodika ir tyrimų rezultatai gali padėti savivaldos institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, krizių valdymo specialistams ir visiems, besidomintiems visuomenės atsparumo stiprinimu, geriau suprasti visuomenės pažeidžiamumą ir stiprybes, planuoti veiksmingas krizių valdymo bei pasirengimo priemones. Toks žinių pagrindas prisideda prie informuotesnės, geriau pasirengusios ir atsparesnės visuomenės kūrimo.
