Skvernelis ir Orbanas. Panašumai ir skirtumai. Kokios diktatorių pradžios ir pabaigos? Viktoras Orbanas smigo – bet kodėl rinkėjai taip dažnai vis tiek ilgisi „stiprios rankos“?
Ar tai tik pasikartojanti reakcija į chaosą, nusivylimą ir nepasitikėjimą politika, ar tylus sandėris: mažiau laisvės mainais į daugiau tvarkos?
Kodėl tas pats modelis vis iš naujo iškyla skirtingose šalyse?
Pradėsime nuo Orbano politikos ir jo vaidmens Vengrijoje, bet žiūrėsime plačiau. „Stiprios rankos“ ilgesys – tai ne vienos valstybės anomalija, o tipinė rinkėjo reakcija, būdinga tiek Budapeštui, tiek Vilniui.
Nuo Budapešto iki Vilniaus veikia labai panašūs mechanizmai – todėl neišvengiamai prisiminsime ir Sauliių Skvernelį kaip bandymą sukurti lietuvišką „stiprios rankos“ versiją.
Bet čia slypi ir dar vienas paradoksas: kartais būtent laisvi žmonės ima ilgėtis suvaržymų, ribojimų, „tvirtos rankos“ ir net spygliuotų vielų.
Kur atsiranda tas keistas potraukis atsisakyti dalies laisvės – ir kas jį maitina? Ir dar vienas kampas: kodėl „stiprios rankos“ lyderiai taip dažnai praranda savisaugos instinktą? Kodėl valdžia, kuri turėtų užtikrinti kontrolę, galiausiai pati praranda ribas?
Be filtrų, be cukraus – tik tai, kas iš tiesų kelia klausimus. Nes nuo „stiprios rankos“ ilgesio iki ideologinių kraštutinumų dažnai tėra vienas žingsnis.
