Ir vel pasakojame apie Kauno modernizmo architektūrą. Buvę bendrovės „Pažanga“ rūmai (Laisvės al. 53, Kaunas) – vienas ryškiausių ir reprezentatyviausių tarpukario Kauno modernizmo architektūros objektų. Pastatas jungia modernizmo formas su tautinio stiliaus elementais bei Art Deco bruožais, todėl kartais vadinamas „tautinio modernizmo“ pavyzdžiu.
1928 m. valdančioji Tautininkų sąjunga įkūrė akcinę bendrovę „Pažanga“ – ideologinę spaudos leidybos ir platinimo įstaigą. Ji leido ir platino knygas bei periodinius leidinius, tarp jų vyriausybės laikraštį „Lietuvos aidas“, žurnalą „Vairas“ ir kitus. Apie 1931 m. sklype nugriautas senas vieno aukšto namelis (anksčiau veikusi antikvariato krautuvė), o 1932–1934 m. iškilo naujas penkiaaukštis su rūsiu. Statybos sąmata siekė apie 625 tūkst. litų – anuomet tai buvo solidi investicija. Rangovai – D. ir G. Ilgovskiai.
Rūmai buvo skirti ne tik bendrovei, bet ir su Tautininkų sąjunga susijusioms organizacijoms: partijos centro valdybai, „Jaunosios Lietuvos“ būstinei, „Lietuvos aido“ redakcijai, Valstybės centrinei bibliotekai, knygynui, klubui. Pirmame aukšte veikė „Paramos“ galanterijos parduotuvė ir „Dirvos“ knygynas, ketvirtame – tautininkų klubas, penktame – restoranas su terasa ant stogo (1935 m.), rūsyje – posėdžių salė, apšviečiama per stiklo blokus. Pastate kurį laiką gyveno premjeras Juozas Tūbelis, o nuo 1935 m. – kun. Vladas Mironas (Nepriklausomybės Akto signataras, vienas „Pažangos“ steigėjų; jam 2017 m. atidengta atminimo lenta).
Po 1940 m. pastatas naudotas įvairioms įstaigoms, kiemo korpusuose įrengti butai. Sovietmečiu čia veikė mokslinių tyrimų organizacijos, patalpos pertvertos, rūsio švieslangiai panaikinti, ant vieno korpuso užstatytas šeštas aukštas. 1989 m. rūmai atiteko atkurtam Vytauto Didžiojo universitetui (veikė Teologijos-filosofijos / Katalikų teologijos fakultetas, vėliau Menų fakultetas). Nuo 2014 m. pastatas universitetui tapo nereikalingas, 2019 m. buvo parduotas aukcione. Nuo 2009 m. jis įrašytas į Kultūros vertybių registrą (nacionalinio reikšmingumo), 2015 m. – į Europos paveldo ženklo sąrašą (kaip dalis Kauno tarpukario modernizmo), o 2023 m. visa Kauno modernizmo architektūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Architektūrinė raiška – modernizmo ir „tautinio stiliaus“ sintezė su Art Deco atspalviais. Ji pabrėžė pastato reprezentacinę ir ideologinę paskirtį. Tuo metu tokie sprendimai buvo vertinami nevienareikšmiškai – dailininkas Mstislavas Dobužinskis kritikavo medžio imitaciją akmenyje ir tinke kaip „vaikišką ligą“. Šalia stovintys „Pienocentro“ rūmai (Vytauto Landsbergio-Žemkalnio) yra kur kas asketiškesni ir minimalistiškesni, todėl abu pastatai gerai iliustruoja Kauno modernizmo stilistinę įvairovę.
Šio pastato projekto autorius yra Feliksas Vizbaras (1880–1966) – inžinierius ir architektas, Rygos politechnikos instituto absolventas (1908). 1909–1918 m. dirbo Ukrainoje, 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1922–1925 m. buvo Kauno miesto inžinierius ir Statybos skyriaus vedėjas, vėliau – Susisiekimo ministerijos vyresnysis inspektorius (vadovavo tiltų ir uostų darbams). 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, mirė Miunchene. Jo kūryboje ryškūs tiek ankstyvieji stilizuoto baroko/klasicizmo, tiek 4-ojo dešimtmečio modernizmo ir tautinio stiliaus kūriniai. Žymiausi Kauno darbai: Centrinio pašto rūmai (1930–1932), Zitiečių rūmai, Ateitininkų rūmai, „Pažangos“ rūmai, automatinė telefono stotis, individualūs namai ir vilos (tarp jų paties „Baltoji Vizbaro pilaitė“ Kauko al.), Kauko laiptų planavimas. „Pažangos“ rūmai laikomi vienu brandžiausių jo modernizmo kūrinių, kuriame jis pritaikė anksčiau pašto rūmuose išbandytus erdvinius ir dekoratyvinius sprendimus.
Šiandien pastatas – svarbi Kauno tarpukario modernizmo ir UNESCO paveldo dalis, nors jo būklė ir ateitis po privatizacijos kelia diskusijų. Jis puikiai atspindi Laikinosios sostinės ambicijas kurti modernią, tautiškai savitą europietišką architektūrą.




























