Evangelijoje pagal Matą yra Jėzaus palyginimas (žr. Mt 21, 28–32) apie du sūnus, kuriuos tėvas pasiuntė į darbą vynuogyne. Vienas iš jų tuojau pažadėjo nueiti, bet nenuėjo, o antrasis iš pradžių nenorėjo paklusti, bet vėliau apsigalvojo ir įvykdė tėvo paliepimą.
Šis palyginimas kalba apie mūsų tikėjimo kelią. Jau Senojo Testamento pranašas Ezekielis Dievo vardu skelbė: „Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo, elgiasi neteisingai, – jis dėl to mirs. Ir kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo, daro, kas yra teisinga ir teisu, – jis išgelbės savo gyvybę“ (Ez 18, 26–27).
Jėzus aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams, labai gerai mąstantiems apie save, kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo Karalystę“ (Mt 21, 31).
Dievo žodis moko, einant šio gyvenimo keliais, būti ištvermingiems gerame, nes kol gyvename žemėje, nuolat gresia pavojus, kad, gerai pradėję, vėliau neapsileistume ir nepasuktume į blogį. Visą gyvenimą reikia išlikti budriems, o tai įmanoma padaryti tik tuomet, kai pasinaudojame reikiamomis priemonėmis. Svarbiausia iš jų yra gera kasdienė malda. Kasdien turime nuoširdžiai melsti Dievą, kaip mokė Jėzus Kristus. Jo išmokytoje maldoje „Tėve mūsų“ yra svarbūs prašymai, tarp jų ir prašymas: „Tėve<…> gelbėk mus nuo pikto.“ Jeigu nuolankiai maldausime Dievo pagalbos, tikrai neišsuksime iš gero kelio. O jei kada nors ir suklysime, sugebėsime greitai sugrįžti.
Didžiausią pavojų pasiklysti šiame pasaulyje kelia neapvaldyta žmogaus puikybė. Savo laiku puikybė sukliudė fariziejams ir aukštiems kunigams priimti Jėzaus mokymą, – jie save laikė neklystančiais.
Labai pamokantis yra šv. Ignaco Lojolos gyvenimas. Jaunystėje šv. Ignacas taip pat buvo pilnas puikybės ir vaikščiojo nuodėmės keliais. Mūšio metu buvo sunkiai sužeistas ir besigydydamas iš nuobodulio skaitė knygą „Šventųjų gyvenimai“, nes knygų apie nuotykius ligoninėje nebuvo. Dievas prakalbėjo į šio riterio širdį; jis suprato, kad jo gyvenimas buvo nuodėmingas, ir nutarė ne tik nebegrįžti į jį, bet tarnauti Dievui, darant gera patiems vargingiausiems žmonėms. Šv. Ignacas iš Jėzaus ir šventųjų pavyzdžio išmoko gilaus nuolankumo, ir Dievas laimino tolesnį jo gyvenimą. Šv. Ignacas subūrė vienminčių vyrų būrį, kurį vėliau popiežius patvirtino kaip Jėzaus Draugiją.
Dievo žodis perspėja, kad, net būdami ištikimi Jėzui, neprarastume budrumo. Kol gyvename žemėje, visuomet yra pavojus apsileisti ir pasiduoti šio pasaulio gundymams. Ypač didelis pavojus yra dabartiniu metu. Mus supanti sekuliari kultūra per visas informavimo priemones skatina rinktis ne tai, kas reikalingiausia ir ko moko Evangelija, bet rinktis tai, ką siūlo pasaulis: pinigus ir lengvą, malonumų pilną gyvenimą. Apgailėtina, kad daugelis žmonių labiau klauso pasaulio, bet ne Dievo balso.
Apaštalas Paulius mokė pirmuosius krikščionis: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <…> nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 5.😎. Melskimės su psalmininku: „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane, nes esi Dievas, mano Gelbėtojas. Tavimi visados pasitikiu“ (Ps 25, 4–5).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
