Šiame straipsnyje narpliosime iš pažiūros beprotiškus šios grupės motyvus. Atrodytų, kas čia nesuprantamo – jeigu nori, kad liktume nepriklausomi, remk ukrainiečių kovą šiandien. Jei neremsime jų kovos, teks susidurti su okupantu savo kieme. Toks bazinis motyvas. Yra ir aukštesnis. Jeigu tavo kaimyną užpuolė, turi jam padėti, nes taip elgiasi civilizuotas žmogus.
Aurimas Guoga
Dėl tokio motyvo pagalbos ranką ištiesia ir toliau nuo Ukrainos esančios šalys – Didžioji Britanija, Australija, Kanada ir kt. Antra vertus, smerkiame šalis, kurios abejingos svetimo skausmui ir iš jo pelnosi, – tokias kaip Kinija, Indija ar Brazilija.
Esu tvirtai ukrainiečių pusėje
Kadangi šiame straipsnyje nagrinėju „vatnikų“ pažiūras ir ieškau joms pateisinimo, verčiau jau iškart atskleisiu, ką pats manau tuo klausimu. Nuo pirmos dienos labai aiškiai pasisakiau už paramą Ukrainai. Pats esu parėmęs ukrainiečius keliais tūkstančiais eurų. Gerų santykių siekį su Rusija laikau aklaviete, nes tokį draugiškumą ji išnaudos tam, kad prikimštų Lietuvą šnipų, skleistų nuodingą propagandą ir destruktyvią kultūrinę įtaką. Apie tai, kad draugystė su Kremliumi niekam ir niekada nepasisveikuoja, rašiau dar 2008 metais savo knygoje „Sėkmingos tautos idėja“.
Taigi prorusiškumu manęs neapkaltinsi. Niekur ir niekada neskleidžiau prokremliškų naratyvų, nepritariau „vatnikų“ logikai, o valią priešintis agresoriui laikau Lietuvos išgyvenimo sąlyga. Dar niekas niekada manęs nėra apkaltinęs palankumu rusams. Šios nuostatos išlieka nepajudinamos ir parašius šį straipsnį. Tikiu, kad Lietuva turi gintis, turi riboti Rusijos veiklą mūsų šalyje, o sveiką klimatą šalyje užtikrins tai, kad su rusais turėsime kuo mažiau tarpvalstybinių ir verslo reikalų. Tai pabrėžę, pereikime prie straipsnio temos.
Tikras vajus remti Ukrainą
Kai 2022 m. vasario 24 dieną rusai pradėjo plataus masto agresiją, Lietuvoje ir kitur kilo natūrali reakcija – padėti į bėdą patekusiems ukrainiečiams, remti kuo tik galime. Siuntėme pagalbą, priglausdavome karo pabėgėlius, valandų valandas klausėmės žinių, kas ten vyksta. Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Europos šalių, vyriausybė vienareikšmiškai stojo Ukrainos pusėn. Visi, kurie neremia, neva yra nesusipratę, o tie, kurie palaiko Rusijos agresiją, – nuožmogos, išdavikai, penktoji kolona. Pradėjome vadinti juos „vatnikais“. Šis žodis kilęs dar iš Stalino laikų, kai gulaguose kalinius rengdavo vatos prikimštomis striukėmis – vatinukėmis. Tie, kurie dėvi vatinukes, – vatnikai. Taip dar Rusijoje praminė tuos, kurie ir šiandien garbina Staliną, – tuo tarsi pasakant, kad jie yra savo mąstymo kaliniai.
Taip aplinka per labai trumpą laiką mus nuteikė, kad palankumas Ukrainai yra pamatinė europinė ir adekvataus žmogaus norma, o bet koks palankumas Rusijai šiame konflikte – silpnaprotystė, išdavystė, veikimas priešo naudai. Atitinkamai, jeigu vatnikai paimtų viršų, Kremlius tuo pasinaudotų ir mus užkariautų. O jei taip, tuomet vatnikai yra pavojus visuomenei. Jie neva nori, kad grįžtų SSRS okupacija, nes jaučia nesveiką nostalgiją tam laikotarpiui.
Ko jums niekas nesako, tai kad prieš šią grupę buvo pasitelkta karinė propaganda. Šiandien apie juos kalbame taip, kaip hitlerininkai kalbėjo apie komunistus, ir atvirkščiai. Pagalvokite: juk jei vatnikai paimtų viršų, mums galas – ar ne taip? Jeigu tuo neabejojate, esate paveiktas karinės propagandos. Štai tam tikroje Vokietijos dalyje įsigalėjo komunistai. Taip, gyvenimas buvo suvargęs, bet tai nebuvo pasaulio pabaiga. O karinė propaganda perša mintį, kad po to laukia tik užtikrinta pražūtis.
Vatnikai suformavo savo ratą
Taip prieš vatnikus buvo pasitelkta galinga psichinė prievarta. Jeigu tuo metu jums ir kilo kokių nors abejonių dėl to, kuri pusė tame konflikte teisi, verčiau jau būtumėte perėję į teisingą pusę, nes kitaip jūsų laukė atstumtis. Dėl minties, kad nereikia remti Ukrainos, kad ji be reikalo priešinasi, su jumis galėjo nustoti kalbėtis net jūsų pačių vaikai. Jeigu vis dėlto savo poziciją išsakėte viešai, greitai atsirado tuntai tokių, kurie jus pasitiko paniekos ir neapykantos siena.
Mažų mažiausiai teks pripažinti, kad tai drąsūs ir masių spaudimui atsparūs žmonės. Aišku, čia iš karto reikia pridurti, kad dalis jų iš tiesų yra Kremliaus agentai, tačiau negali būti visi papirkti – Kremlius neturi tam tiek pinigų. Tad yra propagandos šaltinių, yra propagandą skleidžiančių veikėjų, tačiau yra ir būriai nuoširdžiai tuo įtikėjusių.
Motyvai remti Rusijos agresiją
Dabar pereiname prie to, kodėl vatnikai remia Rusiją. Esu daug valandų apie tai su jais diskutavęs. O ir apskritai turiu instinktą suprasti oponento požiūrį.
- Jeigu Rusijai neduosi to, ko ji nori, laukia nesibaigiantis karas
Rusai turi be proto daug žmonių ir ginklų, todėl didžiai neatsakinga juos provokuoti. Būtina ieškoti, kaip sugyventi, nes priešingu atveju žaidžiame su degtukais šalia parako statinės. Jeigu rusai norėtų, mus užkariautų per dieną, jokia NATO mums nepadėtų, – tvirtina vatnikai. O žvelgiant toliau nei Lietuva, verčiau jau rusai tegu pasiima tą Ukrainą, nes kitaip jie nenurims ir taikos niekada nebus.
- Kvaila dėl korumpuotos Ukrainos valdžios kišti galvą į kilpą
Kad Ukraina yra smarkiai korumpuota šalis, nesiginčija niekas, įskaitant ir aistringus jos rėmėjus. Vatnikai žengia žingsniu toliau – ko mums rizikuoti prisišaukti Rusijos įtūžį dėl korumpuoto režimo? Sėdėkime savo vietoje, žiūrėkime savęs – taip neva išvengsime didelės bėdos.
- Kokie dar pinigai Ukrainai, kai mūsų žmonės negali sudurti galo su galu…
Čia vatnikai sako, kad Lietuva nėra finansiškai pajėgi remti Ukrainą. Trūksta lėšų savo poreikiams, o valdžia tik ir taikosi išsiųsti pinigus svetimiems. Lietuvos valdžia neva tarnauja globalistams. Mūsų interesas – pasirūpinti savimi, o čia – kad tik pakariauti.
- Nesveiki karo kurstytojai
Vienas labiausiai vatnikus dirginančių motyvų – jie paramą Ukrainai suvokia kaip nesveiką elito poreikį įtraukti mūsų šalį į karą. Anksčiau minėjau, kad, jų pasaulėžiūros ribose, karinė parama reiškia šauktis, kad mus užpultų. Toliau jie sako, kad elitas yra nušokęs nuo proto – jiems norisi kraujo, taip norisi pakariauti, kad nebesivaldo. Taip žiūrint, parama ukrainiečiams yra psichinė negalia – iš tokių reikia kuo greičiau atimti valdžią ir, kol nevėlu, izoliuoti.
Taigi, apibendrinant: jei ukrainiečių neremsime, karas tęsis tol, kol rusai gaus tai, ko nori – o jie vis tiek anksčiau ar vėliau pasieks savo; tai ne mūsų karas, nereikia remti korumpuotos Ukrainos valdžios, nes tai afera; polėkis pakariauti ukrainiečių rankomis gali mums baigtis ypač liūdnai; tie, kurie to nesupranta, yra apimti karo psichozės ir, reikia pridėti, leftistinės propagandos.
Kas ne su leftistais – tas Kremliaus agentas
Manau, visi esame girdėję, kad Lietuvos vadinamieji konservatoriai visus oponentus tik ir skuba apšaukti Kremliaus agentais ar šiaip Kremliaus šalininkais. Tai įsigalėjęs jų naratyvas: mes, atseit, patriotinė jėga, o kas prieš mus – tas už Rusiją. Tokie „patriotai“ leidžia sau statyti savo žmones prie pagrindinių pinigų srautų, susinti Lietuvos kultūrą, neatsiklausę prileido gausybę imigrantų, neleidžia turėti kitos nuomonės, kaip tik už sodomitinę šeimą. Jie drąsiai, kiaulės akimis, išdavinėja mus į kairę ir į dešinę, o visus, kurie juos stabdo, išvadina radikalais, ekstremistais, kraštutine dešine. Tik minutėlę stabtelkime – tai, ką šiandien jie dergia paskutiniais žodžiais, buvo „Sąjūdžio“ idealai, atvedę mus į nepriklausomybę.
Šiandien konservatoriais pasivadinusi politinė jėga, jeigu jų pažiūras perkeltume į „Sąjūdžio“ laikus, būtų prie jedinstvininkų. Jie aklai klauso nurodymų iš užsienio, importuoja užsienietišką ideologiją, kovoja su vidiniu pasipriešinimu jai. Šviesią Lietuvos ateitį mato šventai tarnaujant Briuseliui ir kitiems galios centrams užsienyje. Pasisakydamas už tai, už ką pasisakė „Sąjūdis“, šiandien tampi persekiojamu disidentu.
Neturime teisės neremti Ukrainos
Priėjome vietą, dėl kurios ir sumaniau parašyti šį straipsnį. Puiku, jeigu remiate Ukrainą. Aš remiu ir skatinu toliau tai daryti. Ukraina turi nugalėti ir ji, su D-vo pagalba, nugalės. Mums reikia sustabdyti agresorių, nes saugumas nedalomas.
Bet pamėginkite pasisakyti kitaip. Greitai įsitikinsite, kad neturite teisės manyti priešingai. Jus užplūs galinga psichinės prievartos banga. Jei galvojate apie savo ir šeimos ateitį, negalite šiaip sau išstoti ir pasisakyti, kad Ukrainą jau parėmėme pakankamai ir kad laikas sumažinti arba nutraukti jai paramą.
O jei taip, praradote teisę pasisakyti, kaip bus naudojami jūsų sunešti mokesčiai. Valdžia tam išleis tiek, kiek manys esant reikalinga, o jūs negalite nė prasižioti. Vadinasi, karas leido įgyvendinti seną leftistų svajonę – kad mokesčių mokėtojai tik neštų pinigus, o valdžia juos leistų savo nuožiūra, be mokesčių mokėtojų kontrolės.
Labai panaši padėtis buvo su COVID-19. Tada mus prievartavo „tikėti mokslu“ ir tuo, kad vakcina visiškai saugi, nors nuo jos žmonės griūdavo negyvi vidury baltos dienos. Šiandien, jei ką, pagrindinis kovido vajaus organizuotojas, daktaras A. Fauci, atsisako atsakyti į teisėsaugininkų klausimus dėl tuometinių priemonių teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo iš esmės pripažindamas, kad padarė nusikaltimą ir kad yra ką slėpti.
Psichinė prievarta – nusikaltimas
Tarsi ir turi konstitucinę teisę pasisakyti prieš paramą Ukrainai. Tačiau jeigu tai padarysi, lauks ujimas. Leftistai paleis mobingo kampaniją, pradės tave žlugdyti, kėsinsis į tavo karjerą, socialinį ratą, sutrypdami orumą ir versdami patikėti, kad esi nieko vertas žmogysta. Visa tai reiškia, kad konstitucinė žodžio laisvė bent jau iš dalies neveikia, nes yra privilegijuotų grupuočių, kurios gali mus dėl to persekioti.
Mobingas, arba sutelktas vieno ar kito žmogaus ujimas, yra įprastinė leftistų politinės kovos priemonė. Taip jie skinasi sau kelią į valdžią, tildo oponentus, verčia kitus gerai pagalvoti, ar viešai paremti kitamintį.
Sąžinės laisvė – prigimtinė teisė. Mes esame iš prigimties padarai, turintys savo nuomonę. Jeigu kas nors mus prievartauja vienos nuomonės neturėti ir pakeisti ją kita, tai kelias į užvaldymą. Todėl psichinė prievarta yra mini perversmas. Tai cenzūra. Vieno žmogaus užvaldymas, jo pajungimas privilegijuotos grupės nuomonei. Štai kodėl į mobingą politikoje reikia žiūrėti kaip į rimtą grėsmę laisvei. Atitinkamai reikia užstoti tuos, kuriuos šie baugintojai uja, – nes rytoj jų vietoje gali atsidurti tu.
Nesutinku, bet užstoju
Štai ir matote, kodėl su vatnikais nesutinku, bet juos užstoju. Britų rašytoja Evelyn Beatrice Hall tai išsakė kanonine tapusia fraze: „Aš su jumis nesutinku, bet esu pasirengusi numirti gindama jūsų teisę tai išsakyti.“ Štai kodėl vatnikų ujimas yra nepriimtinas, o jam pasiduodami patys lendame į narvą. Parama Ukrainai yra būtina, tačiau turime išsaugoti laisvę persigalvoti. O tie, kurie mums šią laisvę atiminėja, yra ne mažesni priešai nei agresoriai iš Kremliaus
