Spalį Lietuvoje prasideda šildymo sezonas. Nors visoje šalyje kuras ir perkama šiluma brangsta, tačiau kauniečiams šilumos kaina lyginant su praėjusių metų spaliu šiek tiek sumažėjo. „Kauno energija“ daug metų tvarkė ūkį, investavo įsavo gamybą ir tinklus, o prie centralizuoto šildymo jungiasi vis daugiau vartotojų.
Nepaisant įmonės investicijų ir visame pasaulyje brangstančių gamtinių išteklių, man vis tiek nepatinka tai, ką matau šilumos kainų lentelėje. „Kauno energija“ trečdalį miestui reikalingos šilumos pasigamina pati, kitą dalį perka iš nepriklausomųšilumos gamintojų. Šioje vietoje labai svarbu, kokią kainą jie užsiprašo.
Šilumos kainos kauniečiams galėtų būti žymiai mažesnės, jei Kauno kogeneracinė jėgainė, viena pagrindinių nepriklausomų šilumos gamintojų Kaune, šilumą „Kauno energijai“ parduotų adekvačia ir sureguliuota kaina. Šiuo metu ji yra net 84proc. didesnė nei kaina, už kurią Vilnius šilumą perka iš analogiškos Vilniaus kogeneracinės jėgainės.
Ir čia kyla klausimas: kodėl analogiškos kogeneracinės jėgainės skirtinguose miestuose šilumą gali pardavinėti taip skirtingai? Jeigu Kaunui perkama šiluma kainuoja gerokai daugiau nei analogiška šiluma Vilniuje, man tai nėra normalu.
Juolab, kad kalbame ne apie nuostolingą verslą. Kauno kogeneracinė jėgainė pernai uždirbo apie 28 mln. eurų grynojo pelno. Tokios situacijos nebūtų, jei atliekų deginimo įmonių galimi uždirbti pelnai būtų reguliuojami, taip kaip reguliuojamoskitos valstybės ir savivaldybių įmonės.
Kam Lietuvoje statėme atliekas deginančias kogeneracines jėgaines – kad žmonėms šiluma būtų pigesnė, ar kad jų savininkai skaičiuotų astronominius pelnus?
Visvaldas Matijošaitis yra Kauno meras ir šis komentaras yra jo politinė nuomonė.
