Dažniausiai galvodami apie geležies amžiaus karį, mes pirmiausia įsivaizduojame jo ekipuotę – ginklus, skydą ir šarvus. Tačiau karius tiek gyvenime, tiek po mirties lydėdavo ne tik ginkluotė, bet ir įvairūs asmeniniai daiktai. Karių kapuose dažnai aptinkami papuošalai, įvairios aprangos detalės ir asmens priežiūros reikmenys primena, kad kario statusą kūrė ne vien gebėjimas kautis.
Dauglaukio kapinyno (Tauragės r.) pincetas rastas vyro kape kartu su kariui būdingomis įkapėmis: skydu, kirviu, ietimi ir peiliu. Šio mirusiojo aprangą taip pat puošė smeigtukas, žiedas ir antkaklė. Palaidotas vyras gyveno maždaug 220–260 m. ir priklausė Nemuno žemupio kultūros bendruomenei, romėniškuoju laikotarpiu (I–IV a.) klestėjusiai dabartinės Vakarų Lietuvos pietinėje dalyje.
Pincetas – tai gana paprastas daiktas. Jis pagamintas perlenkus metalo juostelę, kurios galai suspaudžiami pirštais. Tokia jo konstrukcija, pagrindinė paskirtis ir net forma beveik nepasikeitė iki šių dienų. Metalinių pincetų Europos kapuose aptinkama nuo vėlyvojo bronzos amžiaus, tačiau panašūs įrankiai anksčiau galėjo būti gaminami ir iš medžio, kaulo ar rago.
Tiksli Dauglaukio pinceto paskirtis nėra žinoma. Tokie dirbiniai archeologijoje paprastai priskiriami asmens priežiūros reikmenims. Jais galėjo būti šalinami veido ar kiti kūno plaukai, tačiau jie tiko ir rakštims ištraukti bei kitoms smulkioms praktinėms ar galbūt medicininėms procedūroms atlikti.
Visgi net ir toks nedidelis daiktas gali papasakoti mums apie karį ir jo identitetą.
Archeologai, rekonstruodami kario tapatybę, dažnai kliaujasi ne tik ginklais. Ji dažnai būdavo išreiškiama ir per aprangą, aksesuarus, žirgą, raitelio ekipuotę bei asmeninės priežiūros daiktus. Prižiūrėtas kūnas, šukuosena ar veido plaukai galėjo būti sąmoningai kuriamo įvaizdžio dalis, padėjusi parodyti ir žmogaus padėtį bendruomenėje. Taip pat ir šis Dauglaukio radinys, kartu su visu kapo įkapių rinkiniu, liudija šio palaidoto kario vaidmenį ir atskleidžia jo rečiau aptariamą tapatybės pusę – rūpinimąsi savo kūnu ir išvaizda.
Šis nedidelis dirbinys sukuria netikėtą ryšį tarp mūsų ir praeities žmogaus, gyvenusio maždaug prieš 1800 metų. Kaip ir mums, kasdienybėje jam galėjo prireikti tokio pat paprasto įrankio nepageidaujamam plaukui pašalinti, giliai įstrigusiai rakščiai ištraukti ar stipriai įsisiurbusiai erkei atsikratyti. Pasirodo, kad daiktas, kuriuo šiandien naudojamės beveik nesusimąstydami, savo vietą kasdienybėje turėjo jau daug seniau, nei galėtume pagalvoti.
