Mano istorija – tai pamoka, kaip mūsų teisinė sistema gali tapti įrankiu silpnesniojo išnaudojimui. Juolab, pasirodo, mūsų teisinė sistema tai toleruoja.
Esu UAB „Bačkonys” direktorius. Savo įmonės veiklai nusprendžiau įsigyti naudotą automobilį „Volvo S60″. Pardavėjas buvo viena iš naudotomis transporto priemonėmis prekiaujančių įmonių.
Minėtas automobilis į Lietuvą atkeliavo iš JAV, kur jis buvo patekęs į eismo įvykį, tačiau aš buvau patikintas, kad transporto priemonė yra tvarkinga.
Deja, tik pradėjus minėtą „Volvo” eksploatuoti, netruko išlįsti įvairios nemalonios „staigmenos”: keistus garsus pradėjo skleisti jo važiuoklė, prietaisų skydelyje kaip kalėdinės eglutės papuošimai viena po kitos užsidegdavo klaidos.
Nepriklausomi specialistai patvirtino mano nuogąstavimus – pasirodo, automobilis turėjo esminių važiuoklės defektų, dėl ko jo nebuvo galima eksploatuoti, nes jis kėlė pavojų tiek vairuotojui, tiek kitiems eismo dalyviams.
Po nesėkmingų diskusijų su pardavėju kreipiausi į teismą, naiviai tikėdamasis rasti teisybę. Bet teisingumas atsisuko prieš mane.
Prasidėjus teisminiam ginčui ir kai jau buvo beveik pasiektas nepriklausomos ekspertizės paskyrimas, automobilis iš manęs buvo atimtas.
Į mano įmonės teritoriją atvykę asmenys prisistatė atsakovo atstovais, pagrobė automobilį ir dingo.
Taip buvo eliminuota galimybė objektyviai ištirti realią jo techninę būklę.
Kai paskirtas ekspertas pagaliau ėmėsi tyrimo, procesas vyko ne jo paties laboratorijoje, o – ką patvirtino ir teismas – atsakovo aikštelėje, naudojantis atsakovo partnerių paslaugomis.
Berods pati teisėja, vertindama šias aplinkybes, pripažino eksperto darbą šališku ir jo išvadomis nesivadovavo. Tačiau žala procesui jau buvo padarytai. Mano – ieškovo – įrodymų rinkimo galimybės buvo sužlugdytos.
Po metų teismas priėmė sprendimą: mano ieškinys atmestas, o aš, nukentėjęs pirkėjas, dar turiu sumokėti 17 000 eurų. Tai daugiau, nei tuo metu kainavo pats automobilis.
Apibendrinant, galiausiai aš praradau ir automobilį, ir pinigus, ir tikėjimą sistema.
Todėl dabar viešai užduodu paprastą klausimą – ar mūsų valstybėje pirkėjas, gavęs pavojingą prekę, privalo už tai dar ir sumokėti baudą?
Kaip aš galiu pasitikėti teismu, kai jis, pripažinęs ekspertą šališku, vis dėlto savo sprendimu iš manęs priteisė milžiniškas bylinėjimosi išlaidas, pateisindamas tai „verslo rizika”?
Kur čia sąžiningumas?
Viliuosi, kad mano patirtis padės kitiems išvengti panašių spąstų.
Aš daug praradau, bet už tai, ką patyriau, man bent jau niekas negali atimti teisės viešai pasakyti – tai buvo bjauriai nesąžininga. Bet sąžinės nelieka, kai paprastas žmogus stoja prieš galios, įtakos bei pinigų mašiną.
