Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys sako, kad yra pakankamai faktų, jog S. Nėris dalyvavo Lietuvos okupacijos ir aneksijos procese, jų yra, anot istoriko, daugiau negu reikia.
„Komentuoti teisinius niuansus yra sudėtinga, bet aš taip supratau, kad (LGGRTC sprendimas teismo panaikintas – ELTA) dėl dviejų priežasčių: kad nebuvo pakankamai įrodyti faktai, kad Salomėja Nėris aktyviai dalyvavo Lietuvos okupacijos ir aneksijos, inkorporacijos į Sovietų Sąjungą procese, nors, mano nuomone, jų yra pakankamai. Ji buvo vadinamojo liaudies Seimo išrinkta į delegaciją, kuri važiavo specialiai į Maskvą su prašymu priimti Lietuvos tarybų socialistinę respubliką – taip Lietuva buvo pavadinta po sovietų okupacijos – į Tarybų Sąjungos sudėtį. Aišku, Aukščiausioji Taryba Sovietų Sąjungos patenkino delegacijos prašymą“, – žurnalistams teisme sakė A. Bubnys.
Jis buvo atvykęs išklausyti teismo sprendimo dėl S. Nėries paminklo nukėlimo. Teismas panaikino A. Bubnio vadovaujamo LGGRTC sprendimą nukelti sostinės centre esantį S. Nėries paminklą.
Remdamasi byloje esančia išvada, teisėjų kolegija nusprendė, kad „poetė atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“, taip pat nėra pakankama duomenų konstatuoti, kad poetė veikė okupacinėse valdžios centrinės struktūrose.
Tuo metu A. Bubnys stebisi, kodėl teismas neįvertino S. Nėries kūrybos, pavyzdžiui, sovietų vado, atsakingo už daugybės žmonių mirtis, Josifo Stalino šlovinimą.
Kalbėdamas apie S. Nėries atvejį, A. Bubnys priminė Norvegijos politiko Vidkuno Kvislingo likimą.
V. Kvislingas buvo Norvegijos ministras pirmininkas, kuris 1940 m. paprašė Adolfo Hitlerio užgrobti Norvegiją. Jo poelgis laikomas viena didžiausių išdavysčių Antrojo pasaulinio karo metu, o V. Kvislingo pavardė žodynuose visiems laikams buvo įrašyta kaip kolaboranto sinonimas. Norvegų politikas paskelbtas atsakingas už masinį terorą ir norvegų bei Norvegijos žydų deportacijas į koncentracijos stovyklas Rytų Europoje. Už valstybės išdavimą jis buvo nuteistas mirti ir sušaudytas.
„Kvislingui nėra specialių nei muziejų, nei gatvių, nei aikščių pavadinimų, už tai, kad jis bendradarbiavo su Hitleriu, jį šlovino, kaip šiuo atveju darė Salomėja Nėris su Stalinu“, – sakė istorikas.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, S. Nėris parašė kūrinį „Poema apie Staliną“, prosovietines poemas „Bolševiko kelias“, ji buvo skirta bolševikų vadui Vladimirui Leninui.
Gyvendama 1943 m. Maskvoje S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą“.
1947 m. po mirties sovietų valdžia poetei skyrė valstybinę premiją.
ELTA primena, kad teismas poetės Salomėjos Bučaitės vaikatės skundą tenkino iš dalies, panaikino LGGRTC 2024 metų rugpjūčio 20 dienos sprendimą.
Teismas pabrėžė, kad vien poetės dalyvavimas to meto sovietinėse institucijose ar okupacinę valdžią palaikanti kūryba savaime neįrodo aktyvaus jos dalyvavimo priimant sprendimus, prisidėjusius prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo ar represijų vykdymo.
Teismo sprendime pažymėta, kad nei komisijos išvadoje, nei LGGRTC sprendime nebuvo aiškiai nurodyta, kokiuose konkrečiuose sprendimuose poetė dalyvavo, koks buvo jos aktyvus vaidmuo priimant tokius sprendimus, kaip tie sprendimai prisidėjo prie sovietinės okupacijos ar represijų vykdymo, kokiu būdu pats S. Nėries paminklas šiandien simbolizuoja totalitarinę ideologiją ar represijas. Kadangi nebuvo atlikta išsami analizė, kurios reikalauja įstatymas, teismo vertinimu, LGGRTC sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto išsamumo principo.
Taip pat teismas konstatavo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų. Teismas nustatė, kad komisija išvadoje viršijo savo kompetenciją – ji ne tik vertino, ar paminklas pažeidžia Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatyme įtvirtintą draudimą, bet ir pati nurodė, kad jis turi būti pašalintas, nors tokį sprendimą pagal teisės aktus turi priimti LGGRTC generalinis direktorius. Be to, komisija savo išvadą pateikė ne LGGRTC, o fizinio asmens prašymu, nors, pirmiausia fizinio asmens prašymą turėjo vertinti atsakingas centro padalinys ir tik tuomet teikti jį svarstyti komisijai.
Šis teismo sprendimas nėra galutinis ir per mėnesį gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
LGGRTC prašė teismo palikti galioti prieš kelerius metus priimtą sprendimą nukelti Vilniaus gatvėje esantį S. Nėries paminklą, nes, anot centro, jis propaguoja sovietų okupacinį režimą.
LGGRTC atstovės teisme priminė, kad 1940 m. poetė buvo vadinamosios Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS, Aukščiausiosios Tarybos dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą, narė.
S. Nėris 1941–1945 m. buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Istorikų vertinumu paminklus sovietų valdžia statė tik svarbiems asmenims.
Iš JAV nuotoliniu būdu teismo posėdyje dalyvavusi S. Bučaitė skundėsi, kad sprendimas nukelti minėtą paminklą paveikė jos močiutės atminimo išsaugojimą, daro žalą jos garbei, reputacijai. Ji sakė, kad prie paminklo nėra jokių ideologinių šūkių. Ji mano, kad nėra jokios paties objekto analizės, asmens pavaizdavimas nėra propaganda. Moteris teigė, kad JAV ketina išleisti močiutės eilėraščių knygą ir taip šios šalies gyventojus supažindinti su Lietuvos kultūriniu paveldu. Poetės vaikaitė nerimavo, kad nukėlus paminklą bus viešai formuojama nuomonė apie jos senelę.
Prie dabartinės Vyčio gimnazijos paminklas-biustas nevienareikšmiškai vertinamai poetei buvo pastatytas 1974 m.
