Jau daugelį metų matome liūdną vaizdą: valstybės tarnautojai vis mažiau dirba žmogui – jie dirba popieriui. Valstybės tarnyba grimzta į procedūrų pelkę, kur svarbiau, kad forma būtų užpildyta „teisingai“, o ne kad problema būtų išspręsta iš esmės. Neefektyvi biurokratija tapo valstybės veikimo stabdžiu, o kai kuriais atvejais – kūrybine terpe korupcijai.
Taip yra ne todėl, kad valstybės tarnautojai būtų blogi ar nenorėtų padėti žmogui – dažnu atveju jie patys tampa visaapimančios biurokratinės mašinos aukomis. Kaip rasti laiko įsigilinti į asmeninę interesanto situaciją ar problemą, kai virš galvos kabo painios procedūros, griežti terminai, nuolat besikeičiantis įstatyminis reguliavimas, krūvos užduočių dokumentų valdymo sistemoje, o už nugaros – ataskaitų reikalaujantys viršininkai, auditoriai ir visa galybė tikrintojų?
Biurokratija nugali reformas
Biurokratinis mechanizmas tapo toks sudėtingas (kai bet koks elementarus veiksmas apsunkinamas perteklinėmis taisyklėmis), kad pats velnias nusilaužtų koją bandydamas laviruoti šiame dekretų, aprašų, įsakymų ir nuostatų „minų lauke“. Rezultatas – stringantis leidimų išdavimas, mėnesius trunkantys atsakymai į paprastus klausimus, chaotiškai veikianti valstybės mašina.
Ir į tai dar įsipina žmogiškasis faktorius – nuovargis, stresas, informacijos praradimas. Natūralu, kad valstybinėse įstaigose dirbantieji palūžta nuo krūvio ir įtampos, krenta jų motyvacija, o kartu ir darbo kokybė. Be to, puikiai žinome paprastą taisyklę – kuo sudėtingesnis ir neaiškesnis mechanizmas, tuo daugiau landų korupcijai.
Metai iš metų daromos reformos dažnai iš esmės nieko nepakeičia, o tik dar labiau visus apkrauna ilgu, sudėtingu, bet… visiškai beprasmiu darbu. Ne veltui žymus politologas prof. B. Guy Peters biurokratiją apibūdina kaip faktiškai nekontroliuojamą jėgą, ryjančią asmens laisves ir ekonominius išteklius, o taip pat – kaip fragmentišką individų grupę, sukaustytą popierizmo ir knyginių instrukcijų, kuri dėl to dažnai net nežino, ką daro. Sunku nesutikti. Kartais pajuokaujama, kad kovos su biurokratija rezultatas visada būna tas pats – dar daugiau biurokratijos.
Į pagalbą turi ateiti technologijos
Kyla klausimas: ar tikrai nėra veiksmingo vaisto šiai sergančiai sistemai pagydyti? Manau, kad problemą iš esmės galėtų išspręsti mokslo pažanga ir naujosios technologijos. Jau šiandien turime realų įrankį tai pakeisti. Dirbtinis intelektas (DI) gali būti ne grėsmė, o išsigelbėjimas mūsų valdymo sistemai.
Kas būtų, jei sistema galėtų automatiškai peržiūrėti dokumentus, įvertinti jų atitiktį galiojantiems teisės aktams ir grąžinti atsakymą realiu laiku? Šiandien tai jau įmanoma. Tokius sprendimus testuoja Estija, Singapūras, Pietų Korėja. Lietuva – IT ir „fintech“ talentų šalis – turi visas galimybes būti šio pokyčio priešakyje.
Dirbtinis intelektas leistų automatizuoti ne tik atsakymų generavimą, bet ir kontekstinį vertinimą – pavyzdžiui, ar projektas atitinka teisės aktus, kokie dokumentų trūkumai, ką reikia taisyti. Ir visa tai – ne po mėnesio, o čia pat. Tokiu būdu neliktų galimybių „paspartinti procesą“ už „padėką“ – viskas vyktų greitai, skaidriai ir profesionaliai.
Leidimų išdavimas – minučių klausimas
Kaip tai atrodytų praktiškai? Tarkime, pilietis nori gauti statybų leidimą. Pateikus visus reikiamus dokumentus, DI sistema per kelias minutes įvertina, ar viskas atitinka reglamentus, automatiškai nurodo trūkumus arba suformuoja leidimą.
Palengvėtų ir darbas su viešaisiais pirkimais: DI algoritmas patikrina tiekėjus pagal duomenų bazes, rizikos profilius, galimus interesų konfliktus – be žmogaus įsikišimo, skaidriai ir objektyviai.
Žmogus parašo elektroninę užklausą valstybės institucijai? Vietoj ilgų laukimų – atsakymas per kelias minutes, generuotas pagal realų teisinį kontekstą. Svarbiausia – sprendimai tampa aiškūs, argumentuoti ir atsekami. Nebelieka „subjektyvios interpretacijos“. Ir nebelieka pagrindo „apeiti sistemą“.
DI ne tik padidintų efektyvumą, bet ir sumažintų valdymo sąnaudas. Milijonai eurų, šiuo metu skiriami popierizmo aptarnavimui, galėtų būti investuoti į švietimą, sveikatos apsaugą ar inovacijas.
Taip pat tai galėtų iš esmės pakeisti žmonių pasitikėjimą valstybe. Kai sprendimai priimami aiškiai, greitai ir skaidriai – nebelieka vietos nuoskaudoms.
Technologijos žmogaus nepakeis, bet padės
Žinoma, DI nėra visagalis ir kai kuriose srityse jis žmogaus tikrai nepakeis. Tačiau jis neabejotinai padarytų darbą efektyvesnį, nuimtų perteklinę naštą nuo valstybės tarnautojų pečių. Jie galėtų sutelkti dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu – į žmones ir jų problemas.
Skaitmeninė valstybė nėra utopija – tai politinis apsisprendimas. Ar leisime sistemai toliau trinti tarnautojus ir piliečius? Ar vis dėlto sukursime valstybę, kuri realiai veikia?
