Greitai bus 100 žiemos dienų ir naktų, kai Sakartvelo ryžtingiausi piliečiai priešinasi prorusiškam Bidzinos Ivanišvili režimui. Atgal į Rusiją, ar pirmyn į Europos Sąjungą – tokia yra kartvelų taikios kovos esmė.
Mano pagrindinė žinia ES valstybių sostinėms ir Europos Komisijai iš Tbilisio – kartvelų tautos kova už laisvę yra sudėtinė visos Europos pasipriešinimo agresyviai Rusijos imperijai dalis.
Padėdami kartvelams mes ne tik padėsime Ukrainai, Moldovai, Armėnijai, tuo pačiu mes padėsime išsaugoti stiprią Europos Sąjungą, tai yra apginti save.
Mano vienos dienos vizitas Tbilisyje pakeliui iš Jerevano buvo gal viena iš intensyviausių dienų gyvenime. Labai nelengva ne tik fizine, bet ir psichologine prasme. Pirmąkart čia buvau po istorinio lūžio Vašingtone. Tas lūžis nekeičia laisvę mylinčių kartvelų nusiteikimo apginti savo šalį nuo siekio sugrąžinti Sakartvelą į Kremliaus įtaką, sustabdyti šalies europietišką kelią.
Žmonės nusiteikę ryžtingai. Tačiau vaizdas Sakartvele niūrus. Oligarcho Bidzinos Ivanišvili vairuojamas režimas ir protestuojantys žmonės gyvena paraleliniuose pasauliuose. Bidzinai nereikia Europos. ES taisyklės, vertybiniai pagrindai nesiderina su jo tikslais išlaikyti valdžią, galią ir Rusijoje uždirbtus milijardus.
Bidzinos tikslai sutampa su Kremliaus tikslais, todėl nėra paprasta surasti priemones, galinčias priversti režimą surengti naujus laisvus parlamento rinkimus, kad visi žinotų tikrąją kartvelų valią dėl ateities.
ES valstybės, deja, bet dėl Sakartvelo nėra vieningos.
Pradėsiu nuo blogų žinių.
Didžiausi režimo draugai yra Viktoro Orbano Vengrija. Šis mums gerai žinomas Trojos arklys ES blokuoja bendras sankcijas Ivanišviliui ir kitiems, atsakingiems už prievartą, areštus, žmones kalėjimuose.
Tačiau yra ir kita grupė šalių, kurios linkusios užsimerkti prieš režimo politiką ir eiti su jais obuoliauti, kad tik būtų stabilumas.
Panašiai, kaip buvo su Putinu iki 2022 metų.
Tokios nuotaikos yra ir dėl verslo interesų, ir dėl to, kad tose visuomenėse jaučiamas nuovargis dėl jau įvykusios plėtros, o ir Pietų Kaukazas, įskaitant Sakartvelą, deja, bet daliai Vakarų politikų nėra europietiškoje orbitoje.
Kaip visada, labiausiai situaciją supranta Baltijos, Šiaurės Europos šalys, Nyderlandai, labai su mumis – Vokietijos ambasada. Dedu viltis į naują Vokietijos valdžią.
Beje, Prancūzija turi daug bendro su Pietų Kaukazo regionu – ir dėl Prezidentės S. Zurabišvili įdirbio, ir dėl Armėnijos istorinių diasporos ryšių.
Deja, bet šiandien padėtis dar labiau pablogėjo, nes ES poziciją iki šiol stipriai rėmusi ir net buvusi paramos Sakartvelo ES narystei lydere JAV, tokia nebėra.
Iki šiol JAV vaidmuo buvo bene svarbiausias, remiant laisvą žiniasklaidą, demokratinę visuomenės grupių brandą per nevyriausybines organizacijas. Šiandien visa tai sustojo, sustabdžius USAID veiklą. Situacija, kai bandant gydyt pirštą, nukirsta visa ranka.
Bidzina, kaip ir visuomet visi autokratai daro, jau seniai yra perėmęs pagrindinių valstybinių žiniasklaidos priemonių kontrolę.
Pastaruoju metu skaudžiausias smūgis demokratijai – Bidzinai nuolankus verslas perėmė pagrindinio opozicinio TV kanalo „Mtavari“ kontrolę, jis apskritai nustojo transliuoti.
Simboliška ir labai skaudi detalė, iliustruojanti pasikeitusią situaciją – prieš keletą dienų Sakartvele buvo minima diena, kai bolševikai sunaikino XX amžiaus pradžioje pradėtą kurti šiuolaikinę kartvelų valstybę. Tradiciškai tai būdavo minima prie tai istorinei datai skirto paminklo, dalyvaujant ir užsienio šalių ambasadoriams.
Šįkart čia nebuvo ne tik JAV ambasados, bet ir visuomet iki šiol pagarbą atiduodavusių JAV karių.
Sunkiai suvokiami pokyčiai, kurie gali atvesti prie labai blogų išeičių ne tik regionui, bet ir visai Europai.
Prezidentas Donaldas Trumpas – viltis Bidzinai Ivanišvili. Jie to neslepia. Norėčiau, kad Vašingtonas juos nuviltų.
Režimas eina Lukašenkos keliu, kasdien keisdamas įstatymus, skirtus protestuojantiems žmonėms. Vyksta nuolatiniai gąsdinimai, užpuolant grįžtančius iš protestų žmones pavieniui. Išvalomos nuo vakarietiškai nusiteikusių žmonių gynybos ir užsienio reikalų ministerijos. Jos yra ypatingas Bidzinos režimo taikinys.
Baimė, agresija, melas – visas tas pats gerai pažįstamas priemonių rinkinys, kurį naudoja Kremliui palankus Gruzijos režimas.
Ar yra viltis, dažnai klausia žmonės?
Kol kas yra.
Viltingas buvo mano susitikimas su Prezidente Salome Zurabišvili. Ji dabar yra neabejotina pasipriešinimo lyderė.
Situacijos sudėtingumą supranta ir opozicinių partijų, ir pilietinės visuomenės lyderiai. Jų vaidmuo yra svarbiausias. Jie sako – tai mūsų šalis ir me ją turime apginti.
Didžiausia pagarba ir padėka Lietuvos ambasadoriui Sakartvele Dariui Vitkauskui, ambasados žmonėms, kitose europinėse institucijose dirbantiems lietuviams. Jūsų lyderystė ten – be galo svarbi.
Ateina pavasaris.
Ištvėrėm gatvėse šaltas žiemos dienas ir naktis, tuo labiau ištversim jas pavasarį, sakė man kartvelai.
Vyrauja supratimas, kad Ukrainos likimas kaip niekada anksčiau svarbus ir jiems.
Artimiausios dienos gali daug ką nulemti.
O mano žinia buvo ta pati, kurią, cituodama 1939 metų Winston Cherchill, sakau ir sau
„Keep calm, carry on!“
Rasa Juknevičienė, Europos Parlamento nuolatinė pranešėja Gruzijos klausimu
