Sausio 27 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje dvidešimt aštuntąjį gimtadienį pasitinkantis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kviečia klausytojus į tradicinį koncertą, kaip ir kasmet, šia proga pristatydamas aukščiausio meistriškumo atlikėjus, parengdamas ypatingą programą ir dovanodamas visiems pakilią šventinę nuotaiką.
Koncerte Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) pasirodys su solistais Lauryna Bendžiūnaite (sopranas) ir Augustinu Dumay (smuikas, Prancūzija). Diriguos Gintaras Rinkevičius.
Augustinas Dumay kritikų priskiriamas prie ryškiausių XX a. smuikininkų ir vadinamas „didžiu klasikinio atlikimo stiliaus meistru“. Reputaciją, prilyginamą pasaulinio garso smuikininkų Arthuro Grumiaux, Yehudi Menuhino ar Itzhako Perlmano talentams, jis pelnė „Deutsche Grammophon“ studijoje įrašytomis Ludwigo van Beethoveno sonatomis, Johanneso Brahmso trio bei Wolfgango Amadeus Mozarto koncertais smuikui su orkestru.
Lauryna Bendžiūnaitė kūrybinį kelią pradėjo Lietuvoje, stažavosi Londono Karališkojoje akademijoje, vokalo meną tobulino pas legendinį sopraną Kiri te Kanawa, o šiuo metu dirba Štutgarto (Vokietija) operos teatre.
Johanneso Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, vienintelis šio kūrėjo koncertas smuikui, sukurtas 1878 m. ir dedikuotas kompozitoriaus draugui, smuikininkui Josephui Joachimui. Kūrinio premjera įvyko 1879 m. Leipzige. Nepaisant sėkmingos pradžios vėliau nuomonės išsiskyrė: dirigentas Hansas von Bülowas teigė, kad kūrinys didžiąja dalimi parašytas ne smuikui, o „prieš smuiką“, smuikininkas Henrykas Wieniawskis kūrinį pavadino „nesugrojamu“. Laikas parodė, kad šie iškilūs muzikai neabejotinai klydo.
Keturių dalių Gustavo Mahlerio Simfonija Nr. 4, G-dur – vienas paslaptingiausių ir dažniausiai atliekamų kompozitoriaus darbų. Kūrinio premjera įvyko 1901 m. Miunchene. To meto kritikai apkaltino kompozitorių, kad jis, regis, jaučia malonumą kurtindamas klausytojus „siaubinga, neįtikėtina kakofonija“. Tai dažnas atvejis ne vieno genialaus muzikos kūrinio istorijoje. Išties, simfonijos muzikinė kalba paprasta, dvelkianti „senamadiškumu“ bei kažkuo primenanti Josepho Haydno kūrinių stilistiką.
KVF inf.
