Kauno muziejai gali atrodyti kitaip. Ypač literatūriniai. Kuo kvepėjo Juozo Miltinio dovanotas kavos skrudintuvas? Kodėl Balio Sruogos namas į Kauną atkeliavo geležinkeliu? Kas Vaižganto bute mena jo kanarėlę, o kas – brangiausią rašytojo drabužį? Ir kur ieškoti aitvaro kiaušinio?
Atsakymai slypi penkiuose Maironio lietuvių literatūros muziejaus padaliniuose Kaune. Muziejui priklauso Balio ir Vandos Sruogų, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo, Juozo Grušo, Juozo Tumo-Vaižganto namai bei Vaikų literatūros muziejus. Tai autentiškos erdvės, kuriose dar justi tarpukario atmosfera ir jose gyvenusių rašytojų, menininkų dvasia. Šiuose namuose-muziejuose literatūros istoriją pasakoja ne tik knygos, rankraščiai ar portretai. Ją liudija namo sienos, automobilis, baldas ar visai netikėtas buities daiktas. Užsukime į svečius ir pasižiūrėkime, kas rašytojų namuose taip stebina ir žavi.
Namas, kuris į Kauną atkeliavo geležinkeliu
Balio ir Vandos Sruogų namų istorija prasidėjo ne Kaune. Medinis namas Žaliakalnyje buvo pastatytas iš Žemaitijoje paruoštų konstrukcijų. Jos vėliau geležinkeliu atkeliavo į Kauną ir čia buvo surinktos iš naujo. 1938 m. į šį namą persikėlė Balys ir Vanda Sruogos.
Įdomių detalių netrūksta nei name, nei garaže, kuriame slypi vienas netikėčiausių muziejaus pasakojimų. Ši namų dalis mena tarpukario lenktyninį automobilį „Fiat 514“, susijusį ir su garsiosios Sruogos dramos „Milžino paunksmė“ istorija.Rašytojas automobilį įsigijo tikėdamasis laimėti 10 tūkst. litų premiją už Vytauto Didžiojo jubiliejui skirtą kūrinį. Automobilis kainavo dar daugiau – 11 tūkst. litų. Premijos Sruoga nelaimėjo, todėl pirkinys šeimai tapo nemenka finansine našta. Tad už kūrinio, kurį skaitome dabar, tuo metu slypėjo ir labai praktiškas klausimas – kaip sumokėti už automobilį?
Vaižganto bute – nuo „užsakų“ kambario iki kanarėlės narvelio
Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus išsiskiria itin autentiška atmosfera – kiekviena detalė liudija kasdienį rašytojo gyvenimą, todėl apima jausmas, kad rašytojas tik trumpam išėjęs ir grįžęs tuoj pravers savo namų duris. Pats Vaižgantas savo aplinką vadino „meniškai kunigiška“ – jo bute gausu knygų, paveikslų, skulptūrų ir buičiai reikalingų daiktų.
Tačiau tarp daugybės eksponatų išsiskiria visai ne literatūriniai daiktai. Spintoje kabo Vaižganto kailiniai. Testamente jis juos įvardijo kaip brangiausią savo „garderobo“ dalį. Svečių kambaryje išlikęs ir kanarėlės narvelis – rašytojas turėjo geltoną kanarėlę Mykoliuką, pavadintą pagal vieną „Dėdžių ir dėdienių“ veikėjų.
Dar viena šio buto istorija susijusi su vadinamuoju „užsakų kambariu“. Vaižgantas beveik dvylika metų buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, o, kadangi bažnyčioje nebuvo zakristijos, įvairūs reikalai buvo tvarkomi būtent šiame kambaryje. Pas Vaižgantą ateidavo žmonės ne tik dėl religinių klausimų – žinodami jį esant geraširdį, kai kurie prašydavo pinigų. Dėl to kartais Vaižgantui tekdavo pasikabinti ant durų raštelį: „Pinigų neskolinu, nes pats skolinuosi“.
Grušų namuose – draugystė, teatras ir kavos kvapas
Juozo Grušo namuose-muziejuje galima rasti daiktų, kurių istorijos iš pirmo žvilgsnio su dramaturgija neturi nieko bendro. Vienas jų – nedidelė metalinė kavos pupelių skrudinimo mašinėlė.
Šis daiktas kadaise priklausė Juozui Miltiniui. Režisierius, studijavęs ir vaidinęs Prancūzijoje, skrudintuvą iš Paryžiaus parvežė ir padovanojo Grušui. Miltinis kurį laiką gyveno Grušų namų mansardoje ir bičiuliavosi su dramaturgu.
Mašinėlė tapo savotiška jųdviejų draugystės liudininke. Lankytojai šiandien dažnai net neatpažįsta jos paskirties: vieni mano, kad tai įrankis šakočiams gaminti, kiti – drožtukas ar peleninė.
Šis vienas nedidelis daiktas atveda prie gerokai platesnio Grušų namų pasaulio – čia lankydavosi kultūros žmonės, o pats Grušas gyveno ir kūrė tarp šeimos, draugysčių, teatro ir kasdienybės. Muziejuje apie jo gyvenimą pasakoja rankraščiai ir knygos, bet kartu ir daiktai, kuriuos jis naudojo ar gavo iš savo aplinkos: sustabdytas laikrodis, Barboros Radvilaitės skulptūra, medinė skrynelė, didžiulė knygų spinta…
S. Nėries ir B. Bučo namuose – po vienu stogu poezija ir skulptūra
S. Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejus kitokie jau vien todėl, kad jų istorijoje susitinka dvi meno sritys. Čia gyveno poetė Salomėja Nėris ir skulptorius Bernardas Bučas, o namuose buvo ir šeimos gyvenamosios erdvės, ir Bučo kūrybinės dirbtuvės.
Šiandien apie šiuos namus pasakoja ne tik juose išlikę daiktai – kasdienybėje naudoti indai, mielos garderobo detalės, knygos, bet ir juos supantis sodas. Jis – svarbi namų aplinkos dalis, kurianti ypatingą ir jaukią vietos nuotaiką. Ankstyvajame dienoraštyje Salomėja Nėris rašė: „<…> Labiausiai mylėjau gėles. Niekad neskindavau gėlių ir verkdavau, jeigu jas kiti skindavo“. Gyvendama Palemone, poetė pati su vyru mielai rūpinosi sodu. Šiandien jis tebėra svarbi šių namų aplinkos dalis.
Ne ką mažiau nei lauko erdvės, stebina ir pats menininkų namas, jo suplanavimas. Slaptos nišos su mažomis durelėmis, ant pakylos įtaisyta miegamoji zona, siauri laipteliai, unikalios terasos, nuo kurių atsiveria kvapą gniaužiantis Kauno marių peizažas – tai tik keli išskirtiniai Nėries ir Bučo namų atributai. Įspūdžio nupasakoti neįmanoma, reikia atvykti ir pamatyti patiems.
Į Vaikų literatūros muziejų – ieškoti aitvaro kiaušinio
Vaikų literatūros muziejuje lankytojų laukia visai kitokia taisyklė: čia knygų pasaulis nėra tik už stiklo. Jis tampa gyvai patiriama aplinka.
Vienoje erdvėje mažieji lankytojai ir jų tėveliai ropščiasi į kosminį laivą, beveik tokį, su kuriuo keliavo Vytautės Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“ personažai. Kitame kampe šmėsteli balta kanopa – čia nekantrauja susipažinti Vytauto V. Landsbergio knygų personažas arklys Dominykas. Ne ką mažiau įdomi Vytauto Petkevičiaus Ydų šalis, kurioje pavaizduoti išskirtiniai Gilės ir kitų veikėjų nuotykiai.
Drąsiausi lankytojai bus pakviesti leistis į rūsį tyrinėti paslaptingų mitinių būtybių. Rašytojos Kotrynos Zylės sukurta mokslininkė Emilija Gruodytė Vaikų literatūros muziejuje „apgyvendino“ savo atradimus, kurie įrodo, kad mitinės būtybės ne tik egzistavo, bet ir iki šiol gyvena tarp mūsų. Baubo nagas, trolio pėda, aitvaro kiaušinis, deivės Žemynos saulėgrąža – tai tik maža dalis mokslininkės surastų įrodymų, kurie laukia atidaus lankytojo žvilgsnio.
Muziejaus palėpėje atsiveria dar kitoks pasaulis – čia galima klausytis siaubo pasakų, skaityti uždraustas knygas, kurti savo istorijas ir bent trumpam tapti pasakų princese.
Penki padaliniai – penki skirtingi raktažodžiai
Penki Maironio lietuvių literatūros muziejaus padaliniai Kaune leidžia prie literatūros prieiti labai skirtingais keliais. Tai ne penkios vienodos memorialinės erdvės. Kiekvienas padalinys turi savo namus, daiktus, žmones ir detales, nuo kurių galima pradėti pažintį su Lietuvos literatūra ir kultūra.
Visuose penkiuose padaliniuose vyksta ekskursijos ir edukacinės programos, rengiami susitikimai, knygų pristatymai, parodos ir kiti kultūros renginiai. Tad norint daugiau sužinoti apie čia gyvenusius kūrėjus, verta ne tik perskaityti jų kūrinius, bet ir užsukti į namus, kuriuose jie gyveno, dirbo, bendravo ir kūrė.
