Dėl ko būtent sutarta su Donaldu Trumpu ir kaip tai veiktų? Politikų susitarimai dažnai išplaukia iš interesų visumos, o ne vertybinių deklaracijų. Klaipėdos uostas ir „Lietuvos geležinkeliai“ turi savų ekonominių interesų. Kol Vašingtonas derasi su Minsku, verta klausti ne tik ko iš Lietuvos nori amerikiečiai, bet ir ką lietuviai galėjo siūlyti patys.
Tomas Čyvas
Ką pranešė ELTA
Pirmadienį Niujorke prezidento Gitano Nausėdos kvietimu susitiko Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentai. Susitikime buvo aptarta Jungtinių Tautų (JT) darbotvarkė, regioninio saugumo klausimai, parama Ukrainai ir būsimojo generalinio sekretoriaus rinkimai.
Kaip skelbia Prezidentūra, kalbėdamas apie regioninio saugumo klausimus G. Nausėda pažymėjo, jog Rusijos karas prieš Ukrainą, hibridinės ir kibernetinės atakos, sabotažas bei oro erdvės pažeidimai rodo ilgalaikę grėsmę Europos šalių saugumui.
Prisimindamas neseniai įvykusį drono incidentą Lietuvoje, prezidentas akcentavo, kad šalis toliau kartu su sąjungininkais stiprins oro gynybos pajėgumus.
Vadovai susitikime aptarė galimybes stiprinti regioninę oro gynybą, įskaitant bendras pratybas, integruotą išankstinio perspėjimo sistemą ir koordinuotus veiksmus tarpusavyje. Prezidentas taip pat pabrėžė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pajėgų buvimo regione svarbą kaip atgrasymo priemonę ir sąjungininkų vienybės ženklą.
Tuo metu kalbėdamas apie būsimą JT darbotvarkę, prezidentas pabrėžė, jog kandidatai į generalinio sekretoriaus postą turi stiprinti veiksmingą daugiašalę sistemą, laikytis tarptautinės teisės ir JT Chartijos principų. Šalies vadovo vertinimu, atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus ir tarptautinius nusikaltimus, įskaitant agresijos nusikaltimą, turi išlikti prioritetu.
Prezidentas Baltijos ir Lenkijos šalių vadovams pristatė Lietuvos kandidatą į JT generalinio sekretoriaus pavaduotojo pareigas Tomą Lamanauską.
ELTA primena, kad dabartinio JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso antroji kadencija baigiasi šių metų gruodžio 31 d.
Pagal JT taisykles siekti trečiosios – negalima.
***
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmadienį pareiškė, kad Jungtinės Valstijos rengia „didžiulį“ trąšų pirkimo iš Baltarusijos sandorį; Vašingtonas siekia dialogo, nepaisydamas Minsko vykdomų represijų prieš disidentus ir paramos Rusijos karui prieš Ukrainą.
D. Trumpas socialiniuose tinkluose pažymėjo, kad kalio trąšos iš Baltarusijos kainuotų „gerokai mažiau, nei šiuo metu mokame Kanadai“ – JAV sąjungininkei, su kuria jis suintensyvino prekybos karą.
AFP-ELTA
***
Kauno technologijos universiteto mokslininkas Ainius Lašas mano (iš jo FACEBOOK paskyros):
„Aš kažkodėl turiu įtarimą, kad mūsų Vyriausybė gali neužilgo atnaujinti baltarusiškų kalio trašų tranzitą per Lietuvą. 
Aišku, galbūt Trumpas ir kiek perdeda, bebėgdamas pergalės ratą dar „pergalei” neįvykus (kas jam labai tipiška), bet tie nuolatiniai Baltarusijos režimo politinių kalinių paleidimai, JAV diplomatų vizitai su prašymais, mūsų politikų vizitai į JAV su prašymais ir dabar šis pareiškimas ryškiai rodo apie vykstantį intensyvų ir produktyvų užkulisinį darbą. Sunku patikėti, kad šis deal’as būtų įgyvendintas su tranzitu per Rusiją. Tai tada greičiausiai liekame mes ir galbūt latviai. Galimai turėsime tokį trumpišką grand deal, kur bus sudėlioti tiek saugumo (ypač JAV karių dislokavimo), tiek ir ekonominiai klausimai. Maybe. Tuo labiau kad Trumpui labai reikia kokių geresnių naujienų prieš jau į nugarą kvėpuojančius rinkimus.”
Trys žinutės ir ketvirtasis veikėjas
Pirmadienį Niujorke prezidento Gitano Nausėdos kvietimu susitiko Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentai. Kalbėta apie regiono saugumą, oro gynybą, paramą Ukrainai ir JAV pajėgų buvimo svarbą. Tą pačią dieną Donaldas Trumpas paskelbė, kad Jungtinės Valstijos rengia didelį baltarusiškų kalio trąšų pirkimo sandorį.
O užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys „Reuters“ pareiškė, kad švelninti Europos Sąjungos sankcijų Baltarusijai dabar nėra pagrindo.
KTU mokslininkas Ainius Lašas socialiniame tinkle iškėlė hipotezę: ar tai negalėtų virsti platesniu susitarimu, kuriame susitiktų trąšų tranzito ir JAV karių dislokavimo klausimai? Įdomi versija. Bet joje verta palikti vietos dar vienam veikėjui – pačiai Lietuvai, tiksliau, jos transporto sektoriaus interesams.
Krovinys, maitinęs ir geležinkelį, ir uostą
Iki 2022 m. per Lietuvą į Klaipėdą kasmet buvo gabenama apie 11 mln. tonų „Belaruskalij“ trąšų. Tai nebuvo simbolinė prekyba: krovinys davė pajamų LTG grupei, uostui, terminalams ir susijusioms paslaugoms.
2021 m. LTG pusmečio ataskaitoje nurodyta, kad visi kroviniai iš Baltarusijos sudarė apie trečdalį „LTG Cargo“ vežamų krovinių, o grupės pajamos iš šių baltarusiškų srautų siekė apie 100 mln. eurų per metus. Svarbu: tai visų atitinkamų baltarusiškų krovinių, ne vien kalio trąšų, rodiklis ir tai yra pajamos, ne pelnas.
Nuostolius džnai nelabai techniškai ar net bukai mėginta maskuoti, neigti, nors darbuotojų mažinimo ir kita neva labai racionalaus taupumo statistika badė akis.
2022 m. vasario 1 d. trąšų tranzitas buvo nutrauktas po Lietuvos Vyriausybės sprendimo, kad sutartis su „Belaruskalij“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Tačiau geležinkelio bėgiai, uosto infrastruktūra ir ekonominė logika dėl to neišnyko.
Galimybė vėl krauti didelį srautą teoriškai būtų naudinga daliai transporto grandinės. Ar dabartinės LTG ir Klaipėdos uosto vadovybės iš tiesų to siekia –atkiras, atsakymo reikalaujantis klausimas.
Kas pirmas pasiūlė grąžinti trąšas?
Gegužę „Reuters“ pranešė, kad JAV ragina Lietuvą atverti Klaipėdos maršrutą. Budrys pripažino padidėjusį amerikiečių aktyvumą, tačiau teigė, kad kol galioja ES sankcijos, tranzito atnaujinimas nesvarstomas.
Tai patvirtina JAV interesą, bet neatsako į klausimą, ar pokalbių pradžioje nebuvo Lietuvos įmonių, tarpininkų ar politikų siūlymų.
Galimas ir kitoks siužetas: Lietuvos transporto sektorius mato ekonominę galimybę, Lietuvos politikai – sudėtingą viešą paaiškinimą, o Vašingtonas – progą platesniam susitarimui su Minsku. Tada iniciatyva, gimusi iš kelių pusių, viešumoje gali atrodyti vien amerikietiška. Tai tik turinti teisę egzisuoti hipotezė, ne žinia apie slaptą sandorį.
Kodėl vien Trumpo parašo neužtenka
JAV sankcijų pakeitimas nepanaikina ES ribojimų. ES Taryba nurodo, kad baltarusiškam kaliui taikomas importo draudimas; konkrečiam tranzito modeliui būtina vertinti galiojančius reglamentus ir kitus Lietuvos teisinius ribojimus. Latvija taip pat nėra stebuklingas aplinkkelis, nes priklauso tai pačiai ES teisinei erdvei.
Yra ir dar viena detalė: „Belaruskalij“ pradėjo investicinį arbitražą prieš Lietuvą, reikalaudama daugiau kaip 12 mlrd. JAV dolerių kompensacijos. Tai ieškovo reikalavimas, o ne priteista suma. Jei kada nors būtų svarstomas tranzito grąžinimas, tektų klausti ir apie šio ginčo likimą – ar jis būtų derybų dalis, ar visiškai atskiras klausimas?
Saugumas ir trąšos – viename aplanke?
Lašo mintis apie didįjį susitarimą suprantama: amerikiečių karinis buvimas regione Lietuvai svarbus, o Baltarusijai patogesnis eksporto kelias per Klaipėdą ekonomiškai patrauklus.
Vis dėlto viešai patvirtinto įrodymo, kad JAV karių dislokavimas ir trąšų tranzitas jau būtų susieti į vieną derybų paketą, nėra. Negalima automatiškai sujungti dviejų vienu metu vykstančių pokalbių.
Trumpas savo pranešimą grindžia ir pigesnių trąšų Amerikos ūkininkams pažadu. Tačiau „Reuters“ kalbintas rinkos analitikas abejojo, ar kalio trąšų pasiūla yra pagrindinė JAV žemės ūkio problema. Tai dar viena priežastis domėtis, kiek šiame sandoryje komercijos, o kiek diplomatijos.
Klausimai, kurių nereikėtų pamesti
- Ar LTG, Klaipėdos uosto direkcija arba privačios krovos bendrovės 2025–2026 m. rengė trąšų tranzito atnaujinimo ekonominius scenarijus? Kam juos pristatė?
- Ar Prezidentūra, Susisiekimo ministerija ar Užsienio reikalų ministerija šią galimybę aptarė su JAV atstovais savo iniciatyva? Kada ir kieno prašymu?
- Ar buvo kalbėta apie tranzito klausimo susiejimą su JAV pajėgų buvimu, oro gynyba arba kitais saugumo įsipareigojimais?
- Kaip būtų sprendžiamos ES sankcijų, nacionalinio saugumo ir „Belaruskalij“ arbitražo problemos?
Saugumas nemokamai nedalijamas
Svarstant, ar Lietuvos aukščiausieji pareigūnai galėjo patys pasiūlyti amerikiečiams baltarusiškų trąšų tranzito per Klaipėdą galimybę arba bent jau palankiai linkčioti galvomis, verta prisiminti Vokietijos brigados precedentą.
Lietuva brigadai stato infrastruktūrą, skiria milijardines sumas, perka 44 vokiškus „Leopard 2A8“ tankus, o Baisogaloje kuriama „Rheinmetall“ artilerijos šaudmenų gamykla.
Visa tai nėra tiesioginis mokestis Vokietijai už saugumo garantijas, tačiau naivu būtų nematyti bendro interesų paketo.
Didžiosios valstybės ilgalaikius saugumo įsipareigojimus grindžia ne vien draugystės deklaracijomis. Kuo daugiau Vokietija Lietuvoje turi karių, infrastruktūros, užsakymų ir pramoninių interesų, tuo labiau Lietuvos saugumas tampa ir jos pačios reikalu. Paprastai tariant: nori Vokietijos brigados – turi būti pasirengęs ne tik ją pasitikti su vėliavėlėmis, bet ir mokėti, statyti bei pirkti.
Kodėl panaši logika negalėtų būti taikoma santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis?
Jeigu Vašingtonui prireikė pigesnių baltarusiškų kalio trąšų, Lietuva galėjo pasiūlyti trumpiausią ir anksčiau jau išbandytą jų kelią per Klaipėdos uostą.
Mainais nebūtinai turėjo būti reikalaujama kokio nors slapto rašytinio pažado. Pakaktų didesnio JAV politinio ir karinio dėmesio Lietuvai bei supratimo, kad mūsų teritorija amerikiečiams gali būti ne tik rytinis NATO pakraštys, bet ir ekonomiškai naudingas transporto mazgas.
(Nevertui juk kalbama apie JAV karių išvedimą iš kokios nors Ispanijos, kur jie nelabai reikalingi bei karinę bazę Lenkijoje. Aišku, visa tai turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, kiek Trumpo versijų ir kopijų kasdien matoma iki pietų.)
JAV pasiuntinys Johnas Coale’as, skelbdamas apie Baltarusijoje paleistus politinius kalinius, neatsitiktinai padėkojo ir Lietuvos valdžios institucijoms už paramą. Tai dar neįrodo, kad Vilnius pasiūlė atverti Klaipėdos vartus „Belaruskalij“ produkcijai. Tačiau rodo, kad Lietuva JAV ir Baltarusijos derybose nebuvo vien pašalinis stebėtojas.
Taigi prielaida, jog Lietuvos aukštieji dignitoriai galėjo patys pasiūlyti tokį sandėrį arba bent jau labai palankiai jį sutikti, nėra vien konspirologija.
Kol nėra dokumentų ar tiesioginių liudijimų, ji tebėra hipotezė. Tačiau ši hipotezė remiasi atpažįstama Lietuvos saugumo politikos logika: nori tvirtesnių didžiosios valstybės garantijų – sukurk jai konkretų interesą.
Vokietijai tai gali būti brigados infrastruktūra, tankų užsakymai ir gamykla, Jungtinėms Valstijoms – trąšos bei kelias į Klaipėdos uostą.
Lietuviški užkulisiai
Visa ši istorija kol kas miglose, bet akivaizdūs keli jos aukštai.
Pirmasis – išorinis: JAV nori trąšų sandėrio, o Lietuva gali pasiūlyti patogiausią tranzito kelią. Vokietija brigados dykai neduoda.
Antrasis – europinis: Europos Komisija ir sankcijų režimo šalininkai prieštaraus bet kokiai formulei, kuri atrodytų kaip Lukašenkos ekonominis reabilitavimas. Europos Parlamentas pats Klaipėdos vartų neatidaro ir neuždaro, bet gali sukelti nemenką politinį triukšmą; Komisija jau turi gerokai realesnių teisinių svertų.
Trečiasis – lietuviškas. Prezidentūra gali matyti galimybę sudaryti platesnį paketą su Vašingtonu: kaliniai, trąšos, tranzitas, JAV dėmesys Lietuvos saugumui ir galbūt parama Lietuvos kandidatams tarptautinėse struktūrose.
Tuo metu vadinamasis „valstybininkų“ ar „užingridų“ sparnas gali į tai žiūrėti kaip į sankcijų politikos ardymą, Lukašenkos gelbėjimą ir Lietuvos nutolimą nuo bendros europinės linijos.
Pridėkime seną Prezidentūros ir Vyriausybės kovą dėl ambasadorių, diplomatinio korpuso bei teisės faktiškai formuoti užsienio politiką. Konstituciškai tai bendras laukas, todėl beveik kiekvienas svarbesnis paskyrimas tampa ne vien profesiniu, bet ir įtakos klausimu.
Lietuvos diplomato kandidatūra į aukštas JT pareigas savaime nieko neįrodo, tačiau tokio lygio kandidatūros tarptautinėje politikoje niekada nejuda visiškai atskirai nuo kitų susitarimų, paramos ir balsų mainų.
Taigi gali būti, kad matome ne vien ginčą dėl vagonų į Klaipėdą, o platesnę kovą: kas Lietuvoje valdo užsienio politikos svertus, su kuo juos derina ir kokia valiuta perka didžiųjų sąjungininkų palankumą. Vieni sakys: „negalima parduoti principų“. Kiti atsakys: „saugumo garantijos nemokamai nedalijamos“.
Gal Lietuva tėra būsimo sandorio objektas. O gal viena iš jo iniciatorių. Kol nežinome, kas pirmas padėjo Klaipėdos maršrutą ant derybų stalo, abi versijas verta laikyti atviras. Ir nereikia painioti ekonominio intereso su įrodytu politiniu sprendimu.
O mes kol kas turime ne galutinį atsakymą, bet labai neblogą tyrimo schemą. Nuobodu tikrai nebus.
