Kodėl CNN, POLITICO ir MS NOW akreditacijų atėmimas – ne vien amerikiečių vidaus ginčas? Nes labai kai ką primena. Vargu ar Kremliuje arba „gosdūmoje” mane akredituotų.
Tomas Čyvas
Kai valdžia baudžia redakcijas (net ne konkrečius žurnalistus už galimas profesines klaidas, kurių būna, – aut. past.) už jai nepatinkančias publikacijas, profesinis solidarumas negali baigtis ties Atlanto vandenynu.
Galima ginčytis su CNN, POLITICO ar MS NOW, bet prezidento išduodama akreditacija negali tapti politinio patikimumo pažymėjimu. Toks pažymėjimas apskritai negali būti net sugalvotas.
Spaudos laisvės klausimas nepriklauso nuo to, kurioje Atlanto pusėje dirba žurnalistas. Iliustracija sukurta DI.
Grasinimas virto valstybės sankcija
JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad CNN, POLITICO ir MS NOW žurnalistai nebus įleidžiami į Baltuosius rūmus, nes šios redakcijos esą skleidžia melagingas naujienas. Rugsėjo 19 dieną paaiškėjo, kad tai nebuvo vien dar viena triukšminga prezidento replika socialiniame tinkle. Žurnalistams buvo deaktyvuotos akreditacijos, jie neįleisti pro vartus, o kai kurių leidimai paimti.
Baltųjų rūmų korespondentų asociacija pareikalavo nedelsiant atkurti kolegų prieigą ir pareiškė, kad toks sprendimas pažeidžia JAV Konstitucijos Pirmąją pataisą. Teisiškai tiksliau būtų sakyti: asociacijos vertinimu, pažeidžia. Galutinį atsakymą, jei redakcijos kreipsis į teismą, pateiks ne žurnalistai ir ne prezidentas, o teismas.
Tačiau politinis faktas jau aiškus. Valstybės institucijos pritaikė sankciją trims konkrečioms redakcijoms, o prezidentas pats nurodė jos motyvą – jam nepatinkančią šių redakcijų žurnalistiką. Administracijai todėl bus sunkiau aiškinti, kad veikė neutrali saugumo taisyklė, vietos stoka ar įprasta korespondentų rotacija.
Ne teisė pritarti, o teisė klausti
Profesinis solidarumas nereiškia, kad privalome CNN laikyti neklystančia, POLITICO – nešališkumo etalonu, o MS NOW – vienintele tiesos saugotoja. Redakcijas galima ir reikia kritikuoti. Jos gali būti tendencingos, paviršutiniškos, politiškai angažuotos ar paprasčiausiai suklysti. Žurnalisto pareiga nėra apsimesti, kad kolegos niekada neklysta.
Bet čia ir prasideda svarbiausias skirtumas. Redakcijos klaidas taiso redaktoriai, skaitytojai, profesinės etikos institucijos ir, kai pažeidžiami įstatymai, teismai. Prezidentas negali savo nuožiūra paskelbti nepatikusios žurnalistikos melu ir už tai atimti galimybę tiesiogiai klausti valdžios.
Ginti kolegos akreditaciją reikia ne todėl, kad sutinki su kiekvienu jo klausimu ar tekstu. Ją reikia ginti todėl, kad šiandien valdžia už vartų paliko redakciją, kurios nemėgsti, o rytoj ta pati taisyklė gali būti pritaikyta tau. Spaudos laisvė tikrinama ne tada, kai giname malonią ir patogią žurnalistiką. Ji tikrinama tada, kai tenka ginti nemalonią.
Ką iš tikrųjų saugo Pirmoji pataisa
Pirmoji pataisa nesuteikia kiekvienam žurnalistui absoliučios teisės bet kada įžengti į Baltuosius rūmus. Administracija gali nustatyti saugumo reikalavimus, riboti vietų skaičių ir sudaryti korespondentų rotaciją. Prezidentas taip pat turi daugiau diskrecijos spręsdamas, ką įsileisti į mažus, ribotos prieigos renginius, pavyzdžiui, Ovaliajame kabinete ar prezidento lėktuve.
Tai parodė ir Associated Press ginčas su Trumpo administracija dėl pavadinimo „Meksikos įlanka“. 2025 metais apeliacinis teismas leido administracijai bent laikinai riboti AP patekimą į kai kurias mažas prezidento kontroliuojamas erdves. Todėl būtų per drąsu teigti, kad bet koks prieigos apribojimas savaime ir neabejotinai pažeidžia Konstituciją.
Dabartinis atvejis vis dėlto atrodo platesnis: kalbama ne apie vieną vietą spaudos grupėje, o apie pačių redakcijų korespondentų akreditacijų panaikinimą ir neįleidimą į Baltųjų rūmų kompleksą. Be to, sprendimas viešai susietas su jų publikacijų turiniu. Būtent čia iškyla draudimo diskriminuoti dėl požiūrio ir tinkamos teisinės procedūros klausimai.
1977 metų byloje Sherrill prieš Knight federalinis apeliacinis teismas pripažino, kad Baltųjų rūmų akreditacijų sistema negali veikti savavališkai: atsisakymas turi būti grindžiamas aiškiais kriterijais, o žurnalistui turi būti suteikta galimybė į jį atsakyti. Per pirmąją Trumpo kadenciją teismai taip pat įsikišo, kai buvo atimti CNN reporterio Jimo Acostos ir žurnalisto Briano Karemo leidimai. Karemo byloje apeliacinis teismas pabrėžė procedūros ir išankstinio aiškumo būtinybę.
Šie precedentai negarantuoja automatinės trijų redakcijų pergalės. Tačiau jie rodo, kad Baltieji rūmai nėra konstitucinė dykuma, kurioje prezidento nepasitenkinimas savaime tampa pakankama teisės norma.
Vandenynas čia nieko nekeičia
Lietuvos žurnalistui tai nėra keistas ar egzotiškas Vašingtono konfliktas. Valdžios pagunda skirstyti žurnalistus į savus ir svetimus, patikimus ir nepatikimus, konstruktyvius ir kenkėjiškus nepriklauso vienai šaliai ar vienai politinei stovyklai. Skiriasi tik mastas, priemonės ir institucijų atsparumas.
Patikimiausiai spaudos laisvę gina žurnalistika, kuri pati taiso savo klaidas ir nereikalauja privilegijos neklysti. Tačiau tarp viešos kritikos ir valstybės bausmės yra riba. Kai ją peržengia valdžia, kolegos neturėtų pirmiausia klausti, ar nubausta redakcija jiems ideologiškai artima.
Šiuo atveju svarbiausias klausimas nėra, ar CNN, POLITICO ir MS NOW visada teisios. Jos nėra visada teisios – kaip ir mes visi esame nuodėmingi bei klystame.
Klausimas paprastesnis: ar vykdančioji valdžia gali pati paskelbti jai nepalankią žurnalistiką „melagingomis naujienomis“ ir tuo pagrindu išjungti akreditacijas? Jei toks principas įsitvirtina, spaudos konferencijoje lieka ne žurnalistams, o atrinktai auditorijai.
Joks prezidentas ar karalius mums, žurnalistams, nenurodys, kokią nuomonę apie jį privalome turėti.
Kitados Druskininkuose, kandžiodamas lūpas, klausiausi seminaro pranešėjo instruktažo būsimiems politikams, kad niekad su mumis tiesiogiai nekalbėtų, o tik per atstoovą spaudai.
Tokį viešosios erdvė sapsauginį. Mano pranešimas buvo iškart po to ir nuliūdinau, kad taip neišeis. Nenori viešumo – nelįsk politikon. Bijai aukščio – nelandžiok į oro desantą. Pagausiu parlamento koriduriuje be apsaugos. Jei labai norėsiu.
Joks prezidentas ar karalius mums, žurnalistams, nenurodys, kokią nuomonę apie jį privalome turėti. Ir nenurodys su kuria redakcija dirbti ar ne.
Valdžia gali atsakyti į klausimą, ginčyti faktą, reikalauti ištaisyti klaidą ar kreiptis į teismą. Ji negali savo palankumo paversti sąlyga žurnalistui patekti ten, kur valdžia atsiskaito visuomenei ir yra tiesiogiai klausiama apie priimamus sprendimus.
Todėl Baltųjų rūmų korespondentų asociacijos reikalavimas atkurti prieigą vertas palaikymo ir šioje Atlanto pusėje. Ne dėl meilės trims konkretiems prekių ženklams. Dėl elementarios profesinės taisyklės: valdžią turi teisę klausti ir tie, kurių ji nenori girdėti.
Kelias iki JAV Aukščiausiojo Teismo gali būti ilgas, tačiau jį nueiti prasminga. Kur kas mažiau prasminga tiesiog užsičiaupti, nes taip liepė caru pasijutęs prezidentas. Gal nuskambės banaliai, tačiau techninėmis priemonėmis slopinamas „Amerikos balsas“ kitados mane tik dar labiau skatino domėtis: o kas gi ten tokio?
Prezidentų žentai, žinoma, gali virsti derybininkais vietoje Valstybės sekretoriaus, bet jie labiau juokina nei baugina. Visuose kontinentuose.
